Ko labiau reikia vaikui, kad jis augtų laimingas – pagyrimo ar padrąsinimo

Apie pagyrimus ir padrąsinimus šiandien galima rasti prieštaringos informacijos. Vieni sako, kad su gyrimais reikia nepersistengti, nes tai padaro meškos paslaugą augančiam vaikui, o kiti tvirtina, jog pelnytas ir tinkamas pagyrimas gali gerokai pagerinti vaikų ir tėvų bendravimą.

Alina klausia:

Vis dažniau sulaukiame straipsnių, kai dėl per dažnų ir tuščių pagyrimų vaikui padaroma meškos paslauga. Prašau ne vienos mamos vardu papasakoti, kaip pataisyti padėtį, jei vaikui jau 10 metų ir daugiau, o to pasekmės itin jaučiamos - nepasitikėjimas savimi, verkimas dėl smulkmenų, liūdesys ir melavimas".

Atsako Individualiosios psichologijos instituto konsultantų programos dalyvė Milda

Čeikienė, www.ipi.lt.

Sveika, Alina,

Tikrai taip, „tušti“ pagyrimai neaugina žmogaus pasitikėjimo savimi. Ar jis būtų dvimetis, ar dešimtmetis, ar keturiasdešimtmetis. Gerai, jei mes patys augome su padrąsinimais, o ne pagyrimais, tuomet susidūrę su tėvystės ir motinystės iššūkiais mokame bei galime augti kartu su savo vaikais. Priimti save netobulomis, leisti sau ir savo vaikams klysti, atleisti tas klaidas ir iš visos širdies mylėti save ir savo artimą.

O kas, jei esame priklausomos nuo „profesionalų“ pagyrimų, patvirtinimų? Kurie nuo vaikystės mums tik ir kartojo „šaunuolė!“, „koks gražus piešinukas - dešimt balų!“, „koks geras tavo rašinėlis", „būk gera...“ Tuomet dar vienas straipsnis apie mažesnių ar didesnių vaikų „teisingą“ gyrimą čia nieko nepadės, kol mes pačios neišmoksime savęs drąsinti, įvardinti sau „kodėl aš šiandien esu/buvau pakankamai gera mama, žmona, kaimynė, kolegė?“

Individualios psichologijos apibrėžimuose išskiriamos dvi pagyrimų „rūšys“:

PAGYRIMAS

Tai žodžiai, kurie sakomi sutelkiant dėmesį į mūsų nuomonę, į mūsų emociją: „Gražu", „Geras", „Nuostabus", „Šaunuolis". Tai kito žmogaus elgesio vertinimas mūsų akimis.

PADRĄSINIMAS

Tai tiek žodžiai, veiksmai, kuriais mes įvardiname, pasidžiaugiame kito žmogaus sėkme, pasiekimais, gebėjimais: „Tu gali", „Tau pavyko", „Oho, visas kambarys net blizga, moki tvarkytis".

Dažnai pagyrimai yra nuvertinami, kaip ir jūs rašote klausime - yra tušti. O aš manau, kad pagyrimai taip pat reikalingi - juk mes socialios būtybės. Mums būtina pasitikrinti, ką apie vieną ar kitą mūsų elgesį mano kiti žmonės. O retkarčiais mūsų pagyrimai pratęsiami žodeliu "nes" ir tampa beveik padrąsinimu: „Šaunuolis, NES susikaupei ir be kitų pagalbos padarei matematikos namų darbus“, "Gražiai atrodai, NES suknelę priderinai prie batų, susišukavai plaukus".

Priimti atsiskiriantį, abejojantį vaiką, besiformuojančią savarankišką asmenybę ir jį mylėti, net jei jo vertybės nesutampa su jūsų - štai didžiausias iššūkis dešimties metų ir vyresnių vaikų tėvams.Milda ČEIKIENĖ

Girdėdamas padrąsinimus, vaikas augina supratimą, KODĖL jis yra Šaunuolis, Gražus, Geras. Tuomet žmogus išmoksta pats save įsivertinti. Pvz., atsikėliau pailsėjusi, padariau skanius pusryčius šeimai, atlikau suplanuotas užduotis, skyriau laiko sau - esu laiminga ir patenkinta
savimi. Esu gera mama, žmona.

Tačiau jei vaikas auga tik girdėdamas pagyrimus, be paaiškinimo, kodėl, tuomet jo savivertė tampa priklausoma nuo kitų žmonių nuotaikos, vertinimų. Vaikas nuolat abejoja, ar tinkamai pasielgė, jam reikia pasitikrinti - gauti savo autoritetų - tėvų, mokytojų vertinimą, kad jaustųsi vertingas.

10 metų riba

Alina, klausiate apie 10 metų ribą. Vaikai tokiu metu pradeda atsiskirti nuo tėvų emociškai. Pradeda abejoti jais kaip autoritetais. Pasirodo pirmieji paauglystės požymiai. Pvz., mama juokiasi, o man visai nejuokinga, netgi liūdna, pikta. Tėtė sako, kad Kalėdų senelis yra, o štai klasiokai sako, kad ne - manau, kad tėtė klysta, o klasiokai yra teisūs. Atsiranda pakankamai drąsos pasakyti tėvams „Nesąmonė! Nesu aš joks šaunuolis!", t. y., nesutikti su tėvų nuomone, nes jam nėra aišku, kodėl jis yra "šaunuolis" ir tai jis rėžia tiesiai šviesiai.

Kita vertus, tokiame amžiuje vaiko priimtos vertybės gali skirtis nuo jūsų. Pvz., tėtė visiškai neskaito knygų, bet mėgsta laisvalaikį leisti prie televizoriaus. O štai mama atvirkščiai - knygos yra jos mėgstamiausias laisvalaikis. Gali būti, kad sūnus tokioje šeimoje perims tėčio vertybes ir įžengęs į ankstyvosios paauglystės amžių mamai kas kartą paraginus paskaityti knygą išdrįs atrėžti: „Tavo tos knygos - š...“

Priimti atsiskiriantį, abejojantį vaiką, besiformuojančią savarankišką asmenybę ir jį mylėti, net jei jo vertybės nesutampa su jūsų - štai didžiausias iššūkis dešimties metų ir vyresnių vaikų tėvams.

Būsiu banali, bet kelias į vaiko priėmimą eina pirmiausia per savęs priėmimą. Savęs netobulos, nepasitikinčios savimi, verkiančios dėl smulkmenų, liūdnos ir... meluojančios. Taip, taip, Alina.

Išvardinau Jūsų paminėtas vaiko savybes. Ir tai, kad jis taip elgiasi, nėra susiję vien tik su jūsų „tuščiais“ pagyrimais. Drąsinkite save. Pasakykite, kodėl savimi didžiuojatės. Vaikai auga ir leidžia sau liūdėti, netgi jei jums linksma. Meluoja, nes bijo jus nuvilti. Nes keliate pernelyg aukštus reikalavimus pirmiausia sau, o tada ir jam. Leiskite sau paliūdėti, kai jums liūdna. Ir leiskite sau džiaugtis, kai jam liūdna.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis