Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

5 grėsmės, kurios mokykloje tyko pačių mažiausių

Vilniaus „Vyturio" pradinės mokyklos psichologė Aistė Burbienė, remiantis savo darbo patirtimi, aptaria populiariausias grėsmes, kylančias pirmoje klasėje ir dalijasi patarimais, kaip jų išvengti ar bent jau sušvelninti susidariusią padėtį.

Pirmoji grėsmė - skirtingi reikalavimai

Jau nuo pirmųjų mokymosi mokykloje dienų vyksta vaiko „Aš" skilimas, nes jis skirtingai turi reaguoti į tėvų, mokytojų bei bendraamžių reikalavimus. Vaiko „Aš" vystosi trimis kryptimis: „naminis „Aš" - tėvams, „orientuotas į pasiekimus" - mokytojams ir „socialinis" - bendraamžiams. Tuomet ir atsiranda vidinės disharmonijos rizika.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Kaip bendrauti su savo vaiku, kad užaugintume asmenybę
Ką apie vaiką pasako jo Zodiako ženklas? Avinas
Akių miežis: kaip atpažinti ir gydyti

„Aš" vaizdas susidaro vaikui bendraujant su jam reikšmingais žmonėmis - tėvais, mokytojais ir bendraklasiais. Šio amžiaus vaikų savęs vertinimas yra glaudžiai susijęs su sėkmės ir laimės jausmu.

Ką daryti?

Vertėtų prisiminti, jog labiausiai šio amžiaus vaikai bijo nesėkmių ir to, kad nesugebės pateisinti reikalavimų, kurie dažnai yra per aukšti. Taip pat, kad nesugebės surasti savo vietos tarp bendraklasių ir draugų.

Svarbu puoselėti tikėjimą, kad vaikas sugebės atlikti mokykloje pateikiamas užduotis; jausmą, kad jis yra susijęs su klasės mokytoja ir klasiokais; jausmą apie prasmingą dalyvavimą grupės gyvenime. Vaiko klauskite, ką naujo jis išmoko, sužinojo. Orientuokitės ne į vertinimą, o tikslą, kodėl einama į mokyklą.

Antroji grėsmė - vaikų melas

Drįstu teigti, kad melas yra aplinkos ir auklėjimo padarinys, o ne įgimta savybė. Vaikai, jausdami mus, sako tai, ką mes norime girdėti, sako taip, kad numestų nuo savęs atsakomybę, liktų nenubausti, išsisuktų iš nemalonios situacijos, būtų apipilti pagyromis.

Neatlikęs užduoties ar nepasiruošęs pamokai retas kuris ims ir prisipažins, kad tai jo kaltė, veikiau puls kaltinti mokytoją, kad tai ji kažko nepaaiškino ar nepasakė. Po susistumdymo klasėje, retai kuris pasipasakos, kokia buvo viso to pradžia, greičiau pasisakys, kad jis nieko nedarė arba padarė tai netyčia. Panašių mokyklinių situacijų apstu.

Ką daryti?

Čia labai svarbu pasakyti sau STOP viešam deklaravimui: „aš tikiu tik savo vaiku, jis nekaltas, kalti kiti". Taip, tikėti savo vaiku reikia, bet labai svarbu informaciją ir patikrinti. Dažnai nesigiliname, puolame arba guosti, arba, priešingai, numojame ranka ir pareikalaujame, kad vaikas nekeiptų į tai dėmesio.

Ir vienu, ir kitu atveju darome klaidą. Pirmuoju atveju pasėjame žinią, kad vaikas gali elgtis netinkamai, juo bus patikėta, ir viskas bus pateisinta. Antruoju atveju mes neatliepiame savo vaiko jausmų, kas ilgainiui augina menkavertiškumo jausmą.

Trečioji grėsmė - tingėjimas, t. y., bodėjimasis darbu, mokymusi

Dažniausiai vaikas pradeda tingėti, jei iš mažens neskatinamas jo veiklumas, jis nepratinamas įveikti kliūtis, nežadinamas vaiko domėjimasis buitiniais šeimos reikalais, nepratinamas dirbti, džiaugtis gerai atliktu darbu.

Ką daryti?

Patariu vadovautis nuostata, kad veikti, mokytis, atlikti mokytojos pavestas užduotis reikia. Vaikas neturi pasirinkimo galimybės spręsti matematikos uždavinį, ar ne, rašyti raideles, ar ne ir pan. Jis privalo tai padaryti.

Ketvirtoji grėsmė - pavydas

Vaikas gali jausti pavydą, kartėlio jausmą dėl to, kad kitam sekasi ar kad kito gerovė yra geresnė. Iš pavydo ir prasivardžiuojama, ir pastumiama, ir sugadinami daiktai.

Ką daryti?

Svarbu išsiaiškinti, ar vaiko netinkamo elgesio priežastis yra pavydas, ir padėti susivokti, kas su vaiku dedasi. Čia vėl labai svarbus palaikymas ir supratimas. Svarbu neišsigąsti, kad vaikas jaučia pavydą, nenuneigti šio jausmo, pabrėžti, kad tai yra normalu. Vaikai yra emocingi, įtaigūs, todėl ypač jautriai išgyvena pavydo jausmą.

Penktoji grėsmė - skirtingi lūkesčiai

Kartais kyla įvairių nesusipratimų dėl skirtingų lūkesčių, o jų susikerta net keturi: vaiko lūkesčiai mokytojai, tėvų lūkesčiai mokytojai, mokytojos lūkesčiai vaikui ir mokytojos lūkesčiai tėvams.

Ką daryti?

Labai svarbu apie tai pagalvoti, išsikalbėti, pamėginti vieniems kitus suprasti. Kai lauki, tikiesi vienų dalykų, o vyksta kiti, gali kilti įvairių reakcijų. Todėl kartais reikia išmokti tuos lūkesčius koreguoti arba būti lankstesniems, supratingesniems ir nebijoti aiškintis, kalbėtis.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?