Kokio amžiaus vaikams būdingos didžiausios elgesio krizės

Visi esame girdėję apie vaikų elgesio krizes. Kas tai? Kaip suprasti vaiką? Kaip elgtis mums, tėveliams, kad vaiko elgesys tenkintų mus pačius ir visuomenę? Konsultuoja vaikų ir paauglių psichiatrė Aurima Dilienė.

Kūdikiui ir mažam vaikui augant susiduriame su įvairiais sunkumais. Dažnai – elgesio. Ar iš tiesų egzistuoja vadinamosios augimo krizės, apie kurias visi esame girdėję?


Taip, psichologijos mokslas įvardija daug krizių, su kuriomis susiduriame gyvenime. Ko gero, tėvams pati aktualiausia ir daug išbandymų pareikalaujanti yra pirmųjų metų krizė, kai mažylis pradeda vaikščioti ir eina ten, kur nori. Gana dažnai tenka konsultuoti mamas, kurios sako, kad bijo su mažyliu net į kiemą išeiti, nes jis neina su mama, o visur lipa, ropščiasi, sėda į balą. Atrodo, kas čia tokio, bet kai reikia kur nors išeiti su nuolat besipriešinančiu vaikučiu, mama labai pavargsta. Nieko nepadarysi, nes šiuo gyvenimo periodu vaikas veržiasi ten, kur pats nori, ir nesupranta, kai aiškiname, kad geriau eiti takeliu, nei bristi per sniegą ar bėgti per balas.

 

Jeigu neleidžiame, mažylis verkia ir nuolatos priešinasi. Kaip tik šiuo metu dažnai sako „ne“. Kad ir ką mama siūlytų, „ne, ne ne“...


Negatyvizmas – svarbiausias 2-3 m. krizės bruožas. Aš kartais pagalvoju, ar tik ne mes, tėvai, išmokome vaiką sakyti „ne“. Juk patys jį nuolatos kartojame. Šio amžiaus vaikas jau bando būti savarankiškas, suvokti save kaip atskirą asmenybę. Šis vaiko augimo periodas yra įvardijamas kaip krizė, tačiau vaikui labai svarbu atsiskirti nuo mamos. Nes tas, kuris nekartoja „ne“, kuris lengvai paklūsta, vėliau, jau paaugęs ar suaugęs, gali turėti bendravimo su kitais žmonėmis bėdų. Tėvams labai svarbu suprasti, kad 2-3 m. krizė būdinga vaiko raidai ir būtina. Vaikas priešinasi, bet ir mes, tėvai, nuolatos sakydami „neimk“, „nelipk“, „negalima“, parodome, kad jam labai daug ko neleidžiame, vadinasi, neleidžiame būti savarankiškam. Jeigu tų „ne“ yra labai daug, mes smarkiai vaikutį užslopiname ir tada jo pasaulio pažinimas tampa labai ribotas. Ribas, savaime aišku, reikia išlaikyti. Gerai, jei pavyksta taip išlaviruoti, kad „ne“ nebūtų nei per daug, nei per mažai. Bet tai darbas, nes reikia nuolat galvoti, save „stabdyti“, žiūrėti, ką leisti, o ko ne.

 

Skamba gražiai, bet kaip tai padaryti?


Aš pati augindama savo vaikus padariau tokias išvadas: jeigu norisi sakyti „ne“, nes pačiai taip patogiau, geriau patylėti. Tai yra verta pagalvoti, ar mažylio elgesys jam pakenks. Na, jeigu jis lipa į balą, brenda per sniegą, klampoja per purvą, jam tai tikrai nepakenks (aišku, jeigu bus tinkamai aprengtas), o naujos patirties gaus be galo daug. Mums, suaugusiesiems, nesinori bristi per balas, o vaikui tai begalinis džiaugsmas, nes taip pažįsta pasaulį. Kai pagalvoji, kaip tai svarbu mažyliui, aprengi jį tinkamai ir neimi į galvą, kad susipurvins. Aišku, mamai tai nepatogu, bet pagalvokime, kiek daug „ne“ neištarsime. Galbūt kartą įlipęs į balą antrą jau lipti nenorės, nes žinos, ką tai reiškia. O jeigu neleisime, veršis ir veršis į balas. O galbūt vėliau, turėdamas tokios patirties, nebijos vandens.


Beje, yra vaikų, turinčių vadinamųjų įkyrumų. Pavyzdžiui, per dažnai plaunasi rankas. Tokį elgesį mes patys galime paskatinti labai saugodami nuo aplinkos (kad tik nesusiteptų, „mikrobų“ neparsineštų... ). Tad mano patarimas būtų toks: leiskime vaikui susipažinti su aplinka, jeigu ta pažintis jam nekenkia.

 

Kartais privalome vaikui pasakyti griežtą „ne“ dėl jo paties saugumo.


Kiekvienas elgiamės savaip ir mūsų elgesys labai priklauso, ar esame psichologiškai ištvermingi. Jeigu mažylis žmonių akivaizdoje sukelia tikrą sceną: spardosi, parpuola ant žemės ir pan., viena mama nekreipia į tai jokio dėmesio, o kita nusileidžia, kažką duoda ar nuperka, kad tik nusiramintų. Tikrai nenoriu vertinti nė vienos mamos elgesio, bet manau, kad mažylis, pajutęs, jog netinkamu elgesiu gali „išpešti“ naudos, gali ir dažniau taip elgtis. Manipuliuoti tėvais vaikas išmoksta labai greitai.

 

Darželio auklėtojos skundžiasi, kad vaikai nesavarankiški. Gal mes patys, bijodami, kad susiteps, užsigaus ir pan., nuolat jiems ką nors drausdami, ir užslopiname besikalantį savarankiškumą?


Taip, mes slopiname vaiką, pavyzdžiui, neleisdami savarankiškai valgyti. Juk išsipurvins. Todėl pačios maitiname, rengiame... Krizių daug ir jos sutampa su vadinamaisiais vaiko augimo laipteliais. Pirmaisiais metais mažylis pradeda vaikščioti, 2-3 m. išeina į darželį, į visuomenę, ir jo pasaulio pažinimo ribos labai plečiasi. Vaikas vis labiau jaučiasi už save atsakingas ir priešinasi, jei tėvai riboja atsakomybę. Gerai, jei namuose jam leidžiama būti už ką nors atsakingam. Kai vaikas (6-7 m.) išeina į mokyklą, prasideda dar viena krizė, kurią galima pavadinti adaptacine. Ji gali praeiti labai greitai, bet gali ir užsitęsti. Tuo metu dėl patirtos įtampos, susijusios su naujomis pareigomis ir nauja aplinka, kartais pasireiškia ligos, ypač jei vaikas jautrus emocinei įtampai. Ar krizė sunki, priklauso nuo to, kiek jis pasiruošęs palypėti dar vienu laipteliu aukščiau.

 

Kartais vaiko savarankiškumą užgožiame bijodami dėl jo saugumo. Suprantame, kad elgiamės negerai, bet baisu ir kitaip elgtis...


Taip, tokie laikai, kad yra daug priežasčių bijoti dėl savo vaiko. Mūsų tėvai nebijojo, kad pakeliui mus pagrobs ar apiplėš. O dabar baisu net ir paauglį vieną išleisti. Galbūt vaikas ir norėtų pats eiti į mokyklą ir sugebėtų, bet kai pagalvoji, kiek blogų dalykų vyksta aplink, sustabdai ir įsisodinęs į automobilį pats nuveži... Taip, vaikai nesavarankiški, bet tėvai dėl jų baiminasi ne be priežasties. Atrodo, būtų gerai vaikui duoti pinigų, kad mokytųsi su jais elgtis savarankiškai, bet baisu, kad juos pavogs. Vaiko atsakomybės ribas tikrai reikia plėsti, nes kuo labiau jos plečiamos, tuo labiau jis išradingesnis. Pavyzdžiui, jei važiuoja vienas į būrelį ir pasiklysta, jis galvoja, ką daryti, ieško išeities. Didžioji dauguma mūsų vaikų tokios galimybės neturi, nes visur yra vežiojami.

 

Manau, dar viena bėda – močiutės. Na, ne jos pačios, o tai, kad paprastai daugiau leidžia vaikaičiui nei tėvai. Ar mažylis sugeba atsirinkti, kas galima pas močiutę, o ko ne? Ar įmanoma „perauklėti“ močiutę, kad „negadintų“ mažylio?


Tikrai yra tokia bėda. Mažylis neatsirinks, jis tiesiog rinksis tai, kas tuo metu atrodo patraukliau. Jeigu močiutė kažką leidžia, o mama ne, norės pas močiutę. Tai taip pat moko vaiką manipuliuoti. Močiutės neįmanoma perkalbėti, o „perauklėti“ – juo labiau, nes ji jau turi savo įsitikinimus, vertybes. Kol vaikutis mažas, negerai, kai vienaip auklėjamas pas močiutę, o kitaip namuose. Na, o su didesniu vaiku jau galima susitarti ir paaiškinti, kad pas senelius yra vienokios taisyklės, o namuose – kitokios.


Labai noriu atkreipti dėmesį, kad tėvų ir senelių santykiai labai svarbūs vaikui. Paauglystėje natūraliai sumažėja tėvų autoritetas vaikui, bet jei ir pačių tėvų santykiai su tėvais yra pašliję, autoritetas apskritai smunka. Ateina metas, kai suaugę žmonės su savo tėvais turi bendrauti kaip su suaugusiaisiais, o ne kaip vaikai su tėvais. Jeigu vaikas mato, kad seneliai kišasi į tėvų reikalus, reguliuoja, nurodinėja, labai blogai. Ypač jeigu vaikas mato, kad tėtis bijo savo tėvo. Nesąmoningai tėčio nesugebės gerbti. Kai man paauglių tėvai pasiguodžia, kad vaikas jų negerbia, visada klausiu, kaip bendrauja su savo tėvais. Ar sugeba jiems pasakyti „ne“ ir, tarkim, nevažiuoja kasti bulvių, jeigu yra svarbių savos šeimos reikalų. Vaikai akimirksniu pajunta, kad tėvai bijo savo tėvų. Tėvai turi būti pavyzdys savo vaikams – ir ne parodomasis, o tikras. Tėvai turi iš tiesų jaustis suaugę ir patys sugebėti priimti sprendimus. Žmonės labai dažnai į tai neatkreipia dėmesio, o čia ir glūdi paaugliško maišto šaknys. Vaikas negali klausyti savo nebrandaus tėvo, reikia tvirtų tėvų, stiprių vidumi. Sutvarkyti savo ir tėvų santykius užtrunka, neretai prireikia net dešimtmečio. Per tą laiką vaikas užauga ir taip pat gali nesugebėti bendrauti su savo vaiku kaip suaugęs su suaugusiu.

 

Vaiko elgesio krizę gali paskatinti tėvų emigracija (jeigu vaikai paliekami močiutei) arba tėvų skyrybos. Kokios įtakos vaiko elgesiui turi šeimos drama?


Emigracija, be tėvų augantys vaikai – didžiulė bėda. Seneliai – ne tėvai, tai kita šeima. Palikti ir tėvų skyrybas išgyvenantys vaikai turi daug panašumų. Paliekamas vaikas jaučiasi nesaugus, jis nustoja pasitikėti pasauliu, nes paliko artimas žmogus. Žmogus gali būti labai gabus, galėtų būti vadovas, bet negali juo būti vien dėl to, kad vaikystėje yra patyręs psichikos traumą ir negali apsieiti be konfliktų, negali perdėtai nekontroliuoti savo pavaldinių. Toks paliktas vaikas auga patirdamas vidinį konfliktą, labai smarkiai išgyvena tai, kad buvo paliktas. Berniukas, kurį paliko mama, ateityje gali turėti bėdų su moterimis. Paliktas vaikas gali būti labai mielas, šiltas, bendraujantis, bet aukštas nerimo lygis trukdys visą gyvenimą.

 

Vis dėlto maži vaikai, kaip sako patarlė, kelia mažiau rūpesčių. Iki kokio amžiaus tėvai vaikui yra neginčijamas autoritetas arba, kitaip tariant, kada yra geriausias metas formuoti vaiko elgesį?


Yra teorija, kad vaikams tėvai yra autoritetas iki 12 m. Iš kitų ir savo patirties žinau, kad ji gana teisinga. Jeigu šeimos santykiai gražūs, jeigu tėvai su vaiku moka bendrauti, jis viską, ką gimdytojai sako, priima nekritikuodamas. Tad iki šio amžiaus į vaiką galime labai daug „įdėti“ – tiek gero, tiek blogo. O vėliau vaikas staiga pastebi, kad mama ne tokia jau ir gera, ne 100 proc. teisi, išvysta ir tėčio trūkumų. Džiugu, kad vaikas tai mato, nes mes esame ne tobuli, bet tinkamai elgiantis iki šio amžiaus jau gali būti daug gerų dalykų iš mūsų perėmęs. Žinodami, kad maždaug iki 12 m. vaikas be išlygų priima tai, ką sakome, ko mokome, galime tinkamai formuoti. Vėliau jau pats atsirenka ir ne visada klauso patarimų. Gyvenimas įdomus, nes tėvai „auga“ kartu su savo vaikais, jie vieni kitus augina. Kuo daugiau vaikų – tuo brandesni tėvai.


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis