Skaitytoja klausia:
„Mano dukrytei bus 7 metai. Prieš kelis mėnesius susilaukiau antros mergaitės. Stengiuosi skirti abiem dėmesio, kad nesijaustų vyresnioji nuskriausta, bet kai atsirado mažoji, vyresnioji pradėjo rodyti „ožiukus“ – atsikalbinėja, kartais taip pradeda cypti ir verkti, kad baisu. Bandau šnekėti su ja. Kai nusiramina, sakau, kad taip daryti negalima, paaiškinu, kodėl ir kas, bet tai nepadeda. Su sesute gerai sutaria, būna pavydo, bet nedaug. Kaip reikėtų elgtis, kad jai nebūtų tokių pykčio priepuolių? Kai pradeda verkti, spardytis, net nežinau, kaip besielgti – leisti pačiai nurimti ar kažkaip bandyti nuraminti? Ji turi telefoną, o kai nusižengia, nebegauna. Laikausi to, ką pasakau. Jei pasakiau, kad dvi dienas negaus, tai taip ir būna. Gal patarsite, kaip reikėtų elgtis?
Atsako psichologė Daiva Čeponienė.
Miela mama, ačiū jums už klausimą. Jūsų nerimas dėl pasikeitusio vyresniosios dukrelės elgesio visai suprantamas. Tikriausiai besilaukdama antrosios atžalos savo mintyse buvote susidėliojusi šiek tiek kitokią viziją negu šiuo metu esanti realybė. Kaip bebūtų, kiekvienas naujas šeimos narys įneša „savas taisykles“, prie kurių turi derintis visi likusieji. Deja, tai nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Iki sesutės gimimo vyresnioji dukra buvo apsupta tiek jūsų, tiek tėčio, o jeigu dar yra močiučių ir senelių, tai ir jų dėmesiu. Ir vieną dieną viskas ėmė ir sugriuvo... Tai kodėl gi nepradėjus cypti ir verkti, „ožiukus“ rodyti, tikintis atgauti prarastas pozicijas? Būtų keista, jeigu jūsų mergaitė nesureaguotų į tokį šeimoje įvykusį pasikeitimą, juk ir jūsų elgesys pasikeitė: dabar turite rūpintis dviem vaikais. Džiaugiuosi, kad stengiatės skirti dėmesio abiem mergaitėms, ir, manau, jums tikrai pasiseks susitarti su pirmagime, tačiau tai nebūtinai nutiks taip greitai, kaip norisi. Bet apie viską iš eilės.
Kartai nutinka taip, kad atsiradus namuose kūdikiui, pirmagimiai pradeda elgtis taip, tarsi būtų suaugę, savarankiški žmonės, kitais žodžiais tariant, vaikas tarsi netikėtai suauga arba padidėja. O kartais nutinka visiškai atvirkščiai: buvę supratingi, protingi vaikai tarsi sumažėja ir pradeda elgtis tarsi kūdikiai. Pasak A. Kurienės (2016), sumažėjimas – tai lyg simbolinė kelionė atgal laiku, kai jis ir mama buvo dviese, kai ši buvo tik jo. Iš jūsų laiško galima numanyti, kad dukra bando atkreipti dėmesį į save būtent tokiu elgesiu, kuris būdingas kūdikiams t.y., verkdama balsu, cypdama.
Mažas kūdikis taip elgdamasis sulaukia mamos gražių ir meilių žodžių, yra nuraminamas, tuo tarpu kai taip pradeda elgtis ūgtelėjęs – dažniausiai jis sulaukia bausmės. Nėra sąžininga, tiesa? Šioje situacijoje labai svarbu ne bausti vaiką, o padėti jam suprasti, kaip jis jaučiasi, juk naujagimio atsiradimas gali sukelti vaikui įvairiausių jausmų. Apie tai, kad jūsų dukrai neramu, byloja pasikeitęs jos elgesys. Galbūt mergaitė pasijuto nemylima arba nebereikalinga, o tai didžiausia vaikų baimė, nes jiems gali atrodyti, kam tada ji, jei jau atsirado kitas vaikutis. O gal vyresnioji nori pasakyti, kad yra išsigandusi, nes jūsų namuose apsigyveno naujas žmogus? Tikėtina, kad pykdama dukra nori pasakyti apie savo jaučiamą vidinį skausmą, kurio ji nesugeba, nemoka įvardinti.
Ką daryti, kaip padėti savo vaikui? Atsakymas labai paprastas – tiesiog kalbėkite. Kalbėkite apie tai, kaip ją mylite, kaip jos pasiilgote, kol mergaitė buvo ne namie. Manau, jūsų dukrai, kaip ir bet kuriam vaikui, reikia nuolatinio patvirtinimo, kad jis yra svarbus, mylimas, matomas, suprastas, kad tėvelis su mamyte nori ja ir toliau rūpintis, globoti.
Jūs klausiate, kaip elgtis prasidėjus pykčio priepuoliui. Pirmiausia pasistenkite išlikti rami, pabūkite šalia dukros, kol ji nusiramins. Jeigu mergaitė leidžiasi, galite ją apkabinti, jeigu ne, tiesiog pabūkite šalia. Labai svarbu nepalikti vaiko vieno su jį apėmusiu stipriu jausmu. Išlikdami ramūs pykčio priepuolio metu, siunčiame vaikui žinutę, kad pyktį galime valdyti ir kontroliuoti. Galite pasakyti savo dukrai: „Aš matau, kad tu pyksti ir būsiu šalia, kol pasijusi geriau“. Praėjus pykčiui, būtinai pasikalbėkite su dukra arba paprašykite, kad ji nupieštų savo pyktį, į ką tai panašu. Pamokykite mergaitę įvardinti savo jausmus, paaiškinkite, kad pykti yra normalu ir kad galima išmokti jį suvaldyti.
Norėdama išvengti šių nemalonių tiek dukrai, tiek jums situacijų, pasistenkite jas atpažinti ir pasišalinti iš „kovos lauko“. Galite pasakyti savo dukrai, kad išeinate į savo kambarį, nes norite nusiraminti ir kad pasikalbėsite apie tai vėliau. Pirmiausia nusiraminkite pati, ilgainiui pastebėsite, kad jums pasitraukus, vienai dukrai nebelieka su kuo ir ant ko pykti. Aprimus emocijoms, kiekvieną situaciją galima išspręsti kalbantis, tariantis, susitariant ir laikantis susitarimų.
O dėl telefono paėmimo, tai turiu priminti seną tiesą: jeigu bausmės auklėtų, tai visoje mūsų planetoje jau seniai būtų išnykę visi nusikaltimai. Kai nėra ryšio tarp poelgio ir bausmės, vaikas negali suprasti priežasties, kodėl jo elgesys buvo netinkamas. Pasistenkite su dukra kuo daugiau tartis ir leiskite jai pajusti savo elgesio logines arba natūralias pasekmes. Pavyzdžiui, susitarus, kad žaidžiant žaidimą negalima garsiai šaukti, o nesilaikant susitarimo žaidimas bus nutrauktas, taip ir padarykite, jeigu nebus laikomasi šio susitarimo ir pan.
Pabaigdama noriu palinkėti Jums ir Jūsų šeimai stiprybės. Juk būti gerais tėvais – tai nepaprastai sunki Jums tenkanti užduotis. Kad vyresnioji dukrelė pasijustų geriau, pasistenkite kiekvieną dieną skirti laiko ir jai. Gal tėtis ar močiutė tuo metu galėtų prižiūrėti kūdikį? Pažaiskite kartu, nupieškite bendrą piešinį, pažiūrėkite filmuką jaukiai apsigobusios viena antklode, o gal palindusios po ja pasidalinsite savo paslaptimis ar šios dienos įspūdžiais? Tai bus puikus jūsų laikas, kuris, tikiu, padės sugrąžinti tiek jums, tiek jūsų pirmagimei dukrai ramybę.
Sėkmės.
Straipsnis yra informacinės kampanijos „Iš kantrybės neišvedama. Iš kantrybės išeinama" dalis. VšĮ Psichologinės sveikatos centras drauge su TavoVaikas.lt siekia supažindinti tėvus su vaikų netinkamo elgesio priežastimis ir galimais pozityviais jų sprendimo būdais.
