Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Daug mamų nedrįsta apie tai prabilti, nors jaučiasi panašiai: psichologė komentuoja atvirą dviejų vaikų mamos laišką

Du vaikučius auginanti mama parašė atvirą laišką, kuriame išdrįso pripažinti, kad abiems vaikams jaučia skirtingus jausmus.

Agnė klausia:


„Auginu 2,5 metų dukrytę ir prieš 2 mėnesius susilaukiau sūnaus. Abu vaikai buvo planuoti ir laukti. Dukra augo labai rami, o štai sūnaus auginimas yra tikras iššūkis: nuo pirmųjų dienų labai neramus, zyziantis, verkiantis, nuolat prašosi ant rankų, sunkiai užmiega.


Dukrą labai myliu, širdis suvirpa vien apie ją pagalvojus. Deja, to paties negaliu pasakyti apie naujagimį, baisu, kad nejaučiu jam šiltų jausmų, vien tik pareigą rūpintis, kad būtų pamaitintas, aprengtas, sausas ir švarus.

Suprantu, kad begalinė meilė nebūtinai ateina tą pačią akimirką, kai ką tik gimusį kūdikį uždeda mamai ant krūtinės. Ir meilė dukrai iš pat pradžių nebuvo tokia stipri, kokia yra dabar, bet ji vis tiek buvo, ji augo ir didėjo su kiekviena diena ir šiai akimirkai yra begalinė.


Bet sūnui jau du mėnesiai, ir nieko panašaus nejaučiu, jokių šiltų jausmų, tik pareigą rūpintis. O kai tą pareigą atlieku, vis ieškau dingsčių palikti jį tai su vyru, tai su kitais suaugusiaisiais, mane erzina jį nuolat čiūčiuoti ant rankų, pavargstu su juo linguoti ant kamuolio.


Bandžiau kaltinti nuovargį, hormonų svyravimus, bandžiau prisipaišyti pogimdyvinę depresiją, bet depresuojanti toli gražu nesijaučiu, mane tik labai neramina, kad nemyliu savo dviejų vaikų vienodai, o mažajam šią akimirką išvis nejaučiu jokių šiltų jausmų.


Gaila to mažo vaikelio, juk jam taip reikia mylinčių rankų, o aš jaučiuosi tokiu monstru, kad negaliu jam to suteikti.

Be proto sunku gyventi su tokia savimi, nesuprantu, kas čia man pasidarė, kaip aš galiu nemylėti savo antro vaiko ir kaip pradėti jį mylėti“.


Komentuoja klinikinė psichologė Milda Lukašonokienė / VšĮ Psichologinės sveikatos centras.


Miela Agne, ačiū už tokį atvirą pasidalijimą. Šiandien, kai taip dažnai mūsų ausis pasiekia iki begalybės nugludintos istorijos apie lengvą motinystę ir tai, kaip viskas joje paprasta, Jūsų laiškas neša kitokią žinią ir, turiu pripažinti, labiau suvirpinančią, nes ji – labiau gyvenimiška ir kur kas dažniau sutinkama nei galima pagalvoti.


Būti mama – tai ne tik mėgautis ta nuostabia patirtimi, bet ir patirti įvairiausių sudėtingų jausmų ir minčių, kurios nebūtinai yra malonios, priešingai, jos dažnai priverčia sunerimti, išsigąsti, visai nepagrįstai save kaltinti. Agne, man rodos, kad dabar Jūsų motinystės džiaugsmą kaip tik ir temdo tam tikri minčių voratinkliai. Pabandykime juos drauge panarplioti. Galbūt tiek ir tereiks, kad jausmas, jog esate pati geriausia mama savo vaikams, nušviestų net ir giliausias Jūsų asmenybės kerteles. Noriu šitoje vietoje stabtelėti ir pabrėžti: aš tikrai tikiu, kad Jūs abiems savo vaikams esate pati geriausia mama.


Agne, Jūs šiandien turite du vaikus. Jie skirtingi, nepaisant to, kad abu Jūsų ir abu tokie laukti. Dukra buvo rami, sūnus – toli gražu ne toks. Natūralu, kad ramiam kūdikiui mes dažniau meilę rodome su juo žaisdami, irzliam – jį nešiodami. Ar tą, su kuriuo žaidžiame, meiliai kalbiname, mylime labiau už tą, kurį visą dieną glėby nebyliai nešiojame, nes niūniuoti jau paprasčiausiai jėgų nebėra? Ne! Ir vienas, ir kitas vaikas jaučiasi, tikiu, vienodai mylimas, nes mama suteikia jam tai, ko tą akimirką labiausiai reikia: ramų arba nuobodžiaujantį pažaidina, suirzusiam – pašalina priežastį, dėl kurios jis verkia. Kuo vaikas mažesnis, tuo jam svarbiau, kad jo fiziologiniai poreikiai būtų patenkinami kaip įmanoma greičiau. Naujagimio nepradžiuginsime ilgais pokalbiais, tuo tarpu ūgtelėjusio nenustebinsime jį tik pamaitinę.


Ar Jūs monstras, jei šiandien kaip įmanydama rūpinatės, kad Jūsų berniukas būtų sotus, švarus ir šiltai aprengtas, bet tai darote iš pareigos ir nejausdama šiltų jausmų? Ne! Monstru, kaip pati save įvardijote, būtumėte, jeigu šiltų jausmų sūnui jausti ir nenorėtumėte, jeigu jų nesiilgėtumėte, jeigu būtumėte abejinga savo kūdikio siunčiamiems signalams, kuriais jis prašosi būti pamaitintas, panešiotas, pažaidintas.Kitas dalykas: šilti jausmai, kurių Jūs teigiate nejaučianti, yra auginami ir dažniausiai tik tada, kai vaikas pirmą kartą pasako „Ma-ma", kai netikėtai apkabina ir išberia: „Myliu tave", jie užlieja krūtinę visa savo šilumos banga. Jūs gi pati sakote, kad ir ta begalinė meilė dukrai neatsirado per naktį ir vargu, ar ji atsirado per 2 mėnesius. Tada, kol meilė dukrai augo, ir dabar, iki kol sūnui sukako 2 mėnesiai, buvo, tikiu, daug bemiegių naktų, nerimo ir sauskelnių keitimo vos pramerktomis akimis.


Daugelis sako, kad čia anokia romantika. Vadinasi, ir tuos širdį kutenančius šiltus jausmus „atideda" tam kartui, kai bus rytas išaušęs, patys pailsėję, o vaikutis nebe toks suirzęs. Ar nebūtų taip, Agne, jog jeigu sumažintumėte lūkesčius savo pačios atžvilgiu ir pakeistumėte įsitikinimą, kad privalote dabar tuojau pat jausti tokius pačius jausmus abiems savo vaikams, netrukus pastebėtumėte, kad tie jausmai tikrai tampa panašūs tam tikrose situacijose? Pagalvokite apie tai.


Visgi noriu atkreipti dėmesį, kad egzistuoja keletas dalykų, dėl kurių to jausmo, maloniai kutenančio, galite ir dar kurį laiką nepajusti. Visų pirma – tai Jūsų nuovargis.


Auginti du vaikus, tarp kurių amžiaus skirtumas nėra didelis, yra iššūkis. Dar vienas iššūkis, kurį Jūs pati minite, yra auginti neramų vaiką. Viską susumavus gauname tai, kad šiuo metu gyvenate įtampos kupinoje kasdienybėje, kurioje, kaip rodo praktika, kyla daug nerimastingų automatinių minčių. Gal ir šiandien sūpuoti kūdikį nebūtų taip sunku, jeigu dar prieš trumpą laiką nebūtumėte sūpavusi didžiosios, nemiegojusi jai dantukams kalantis ir pirmąją slogą išgyvenant. Tai, kaip dabar jaučiatės, tikėtina, yra ne dėl to, kas vyksta šiandien, o dėl to, kas vyko iki šiandien. Kaip žinia, per kiek daugiau nei 3 metus Jūs, Agne, turėjote 18 nėštumo mėnesių, 2 stipriai emociškai sujaudinusius gimdymus ir pati vargu ar suskaičiuosite, kiek per tą laiką buvo nerimo ir bemiegių naktų. Dėl šios priežasties poilsis Jums, Agne, dabar yra labai svarbus. Skirkite laiko jam ir tuo metu nevarginkite savęs mintimis, neva žalojate savo kūdikį palikdama jį kito artimojo globai. Priešingai, atsitraukdama nuo kūdikio, su kuriuo buvote visą dieną, dovanojate jam dovaną – galimybę pajusti kito artimo žmogaus, tėčio, močiutės, tetos rankas, žvilgsnį, sūpavimą kitokiu ritmu. Tikiu, kad pačiai pailsėjus ir mintys, kurios dabar atrodo baisios, gali tapti savaime suprantamomis. Padrąsinkite save visas jas priimti.


Greta nuovargio yra ir dar vienas dalykas, pro kurį šiltiems motinystės jausmams prasiveržti gali būti sudėtinga. Tai – susierzinimas, jog ne viskas yra taip, kaip tikėjotės. Galbūt buvote tikra, kad Jūsų antragimis bus toks pat ramus kaip ir pirmagimė? Gal tikėjotės, jog jis ramiai miegos, o Jūs tuo metu mėgausitės gražiu laiku su dukryte, o paskui, mažyliui ūgtelėjus, visi kartu žaisite? Kai supranti, kad yra ne taip, kaip tikėjaisi, arba ne taip greitai, kaip norėjai, ir netgi visai ne taip, kaip forumuose rašo (su antru neva visada būna lengviau), tada kyla aštriai nemalonūs jausmai, kurių nepajėgūs nustelbti tie švelnieji, kažkur giliai tūnantys.Trečias dalykas, bene subtiliausias: ar nekyla pyktis ant mažojo, kad jis, būdamas neramus, ir nuolat ant rankų besiprašydamas pasiglemžia visą Jūsų dėmesį, kurį galbūt mielai skirtumėte savo mažajai princesei? Jei taip, - ir tai natūralu, juk mylite abu savo vaikus ir visiškai suprantama, kad „užsibūdama" prie mažojo jaučiatės skriausdama sesę, o palikdama mažąjį – jaučiatės kalta prieš jį. Agne, bet jeigu tai yra tiesa, ar tai nebūtų atsakymas, kad savo vaikus jau dabar mylite vienodai? Gal kitaip, bet vienodai stipriai.

Jeigu visgi ir dabar dar nesijaučiate rami, turbūt geriausias dalykas, ko galite palinkėti sau – kantrybės. Gera žinia yra ta, kad meilė vaikams irgi yra mūsų pačių auginama. Visada galima laukti, kol ji ateis, bet galima nieko nelaukiant rūpintis, myluoti, glostyti, bučiuoti ir tada nė nepajusite, kaip vieno tokio pabučiavimo metu kažkas širdy suspurdės.

Jeigu būsite pailsėjusi, jei atsisakysite reikalauti iš savęs to, ko reikalauti neverta, jei dukrą ir sūnų priimsite kaip skirtingas, bet vienodai žavias asmenybes, savaip pasauliui apie save pranešančias, tikiu, kad tą jausmą pajusite dar šįvakar. Parašykite, kai tai įvyks. Džiaugsimės drauge!


Straipsnis yra informacinės kampanijos „Iš kantrybės neišvedama. Iš kantrybės išeinama" dalis. VšĮ Psichologinės sveikatos centras drauge su TavoVaikas.lt siekia supažindinti tėvus su vaikų netinkamo elgesio priežastimis ir galimais pozityviais jų sprendimo būdais.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?