„Viltis žemėje“. Visokios motinystės spalvos

Dviejų vaikų mama, tinklaraštininkė Erika Karpavičė šiandien kaip niekad atvirai dalijasi savo gimdymo istorijomis. Nors atsiverti tokia jautria tema jai prireikė nemažai laiko, tačiau Erika tikisi, kad jos istorija įkvėps kitas, ypač ankstukų, mamas. Todėl būtent po dukters Viltės gimimo kilo mintis padėti kitoms panašaus likimo šeimoms, į kurias labai anksti pasibeldė nauja gyvybė. Taip gimė projektas „Viltis žemėje“, apie jį plačiau kviečiame skaityti šiame interviu.

Erika, papasakokite, kaip nutiko, kad abudu Jūsų vaikučiai gimė po cezario pjūvio.


Sūnus buvo pernešiotas beveik dvi savaites, paskutinę savaitę praleidau Patologijos skyriuje, taikyti natūralūs skatinimo būdai, kurie taip ir nepadėjo, sutartą dieną buvau palydėta į gimdyklą skatinti gimdymo. Veikla vystėsi labai sunkiai ir lėtai, pasiekus reikiamą atsivėrimą gimdymui, staiga krito vaisiaus tonai ir tuomet staiga buvau išvežta į operacinę, vaikas strigo, besileisdamas gimdymo takais veiduku „į žvaigždes“.

           

Dukrytė, galiu teigti, buvo ir yra išgelbėtas vaikas. Vieną rytą pabudau, nejausdama vaisiaus judesių. Įprastai pabusdavau aš, pabusdavo ir mažoji, spardydavosi, belsdavosi pilvelyje. Tą rytą įtartina tyla ir bloga nuojauta, kad kažkas ne taip. Išmėginau visus būdus, kad pažadinčiau ir pajausčiau judesius. Nulis reakcijos. Nulis! Susiruošiau ir išvykau pasitikrinti. Taip jau manęs ir nebeišleido. Skubiai buvau palydėta į operacinę. Laukti nebuvo kada. Vaikas jau geso.

 

Kokie buvo Jūsų nėštumai, galbūt jau tuomet gydytojai pastebėjo, kad kažkas ne taip?


Tai ir keisčiausia. Abu nėštumai sklandūs. Nepastebėta nieko, kas galėtų kelti įtarimą, kad reikėtų specialios priežiūros ar stebėjimo vienu ar kitu atveju. Gydytojos kartojo abu nėštumus: „Labai gražus nėštumas“, „Labai gražiai augat“.

 

Nors abiejų gimdymų pabaiga labai panaši, visgi Viltė gimė anksčiau laiko. Ar šiandien jau aišku, kas paskatino priešlaikinį gimdymą?


Iki šiol nėra rasta aiški priežastis. Tik prielaidos. Ir jos nėra konkrečios. Nepaaiškina kaip priežasties ar galimybės. Tą dieną, kai nuvykau pasitikrinti vaisiaus būklės, man buvo užduodama labai daug klausimų (kurių dėl patirto šoko, streso ne visai pamenu), kad medikai rastų menkiausią priežastį, kas galėjo sukelti pavojų kūdikiui. Viltė gimė 34 savaičių.

 

Kiek laiko praleidote ligoninėje?


Be kelių dienų mėnesį.

 

Kokios buvo tos pirmosios paros?


Jei atvirai, aš nesuvokiau, kas įvyko. Nesuvokiau, kad tai vyksta su manimi. Viskas nutiko taip staiga, kad mano protas nespėjo su pačiais faktais.

 

„Viltis žemėje“. Visokios motinystės spalvos
„Viltis žemėje“. Visokios motinystės spalvos
Asmeninio archyv. nuotr.


Kas Jums, kaip mamai, buvo sunkiausia?


Pirmomis paromis – atskirtis nuo vaiko ir nežinomybė, kas bus toliau. Baimė dėl dukros sveikatos, būklės. Kas kartą mušdavo širdis, einant į reanimaciją, begalinis nerimas išgirsti kažką negero, gavus tyrimų atsakymus, pamatyti, kad dukrytės būklė blogėja. Vėliau tampa sunkiausia psichologiškai. Karantino metu draudžiami bet kokie lankymai, namuose liko pusantrų metų sūnus ir vyras.

 

Visa Viltės gimimo istorija dalijotės ir savo socialiniuose tinkluose. Kas Jus paskatino šiam žingsniui?


Socialiniuose tinkluose, instagramo paskyroje esu tikrai gana aktyvi, tačiau kai nutiko toks Viltės gimimas, susiklostė tokia situacija, aš bijojau išvis rodytis, kažką pranešti, bet kartu suvokiau, kad aš juk neišgaravau, gyvenimas vyksta, o jis visoks. Skambės keistai, tačiau man pranešti faktą ar kažkuo dalytis apie tai buvo gėda, baisu, jaučiausi kalta. Vien dėl to, kas įvyko, ir dėl to, kas nutiko mano dukrai. Pati pirmąsias paras buvau ištikta šoko, nesuvokiau tiesos. Ir visa tai gulė mano galvoje, mintyse, o ji sunkėjo. Neturėjau nė vieno sau brangaus žmogaus šalia, su vyru šiaip ne taip bent kartą per dieną pavykdavo susiskambinti ir tai labai trumpai, nes dienos planas sustyguotas ir jo laikaisi, juo gyveni. Ten esant, ne paguodos norisi, o būti suprastai. Mano paskyra instagrame man yra savotiškas dienoraštis, turėjau kažkur paleisti mintis, kitaip būtų sunkiau nei sunku, tu ten esi vienas su savimi, savo mintimis, baimėmis, nuopuoliais, pakilimais. Jei viską būčiau kaupusi savyje, nežinau, kaip man būtų pasisekę viską atlaikyti ir išlikti stipriai. Tuo metu su mumis ir už mus buvo labai daug žmonių, labai. Pirmą kartą gyvenime pajaučiau tokį stiprų palaikymą žodžiais, mintimis, maldomis. Labai daug žmonių už mus meldėsi. Patikėkite, žinoti, kad esi kito žmogaus mintyse, maldose, yra labai stipri energija, mane tai stiprino. Visa Viltės kelionė išsaugota paskyroje, ją vis kažkas atranda, jau ne viena mama su manimi susisiekė, norėdama padėkoti, kad visu tuo dalijausi, nes tai stiprina ir suteikia vilties, tikėjimo, kad ir joms, ir jų vaikams, atsidūrusiems tokioje pačioje situacijoje, viskas bus gerai. Man tai reiškia labai daug, jaučiuosi priėmusi tinkamą sprendimą.

 

Erika, Jūs savo socialiniuose tinkluose dažnai dalijatės ne tik motinystės džiaugsmais, bet ir iššūkiais. Ar visuomet sulaukiate tik palaikymo?


Labai patiko jūsų pastebėjimas, kad motinystėje yra iššūkių. Asmeniškai nemėgstu įvardyti motinystės tokiais žodžiais – sunki / sunku. Ji pilna iššūkių, kurie mus tikrina, augina ir moko. Tuo dalytis pavyksta natūraliai, na, nes ji tokia ir yra. Visos su tuo susiduria. Pasidalijimai tiesiog eina apie tai, kuo gyvenu tuo momentu. Ne dėl paguodos ar kažkokio kitokio vertinimo, tačiau yra dalis žmonių, kurie tai traktuoja kaip skundimąsi.

 

Ar nebuvo sunku atvirai dalytis apie gimdymo patirtis?


Iš pradžių kažkodėl teko patirti gėdos ir kaltės jausmą, vėliau perprasti ir suvokti save, faktą, patirtis. Visa tai praėjus, tampa paprasčiau. Turiu omeny, aš apie tokius dalykus pati nežinojau, ieškodama neradau. Džiaugiuosi, kad atsiranda vis daugiau kalbančiųjų drąsiau.

 

Ir nors ankstuko gimimui ir gimdymui cezario pjūvio būdu tikriausiai nesiruošia nė viena mama, bet visgi ką Jūsų patirtis sako, ką tiesiog privalu žinoti?


Kadangi nesiruošiau ir aš tam, sunku pasakyti, ką iš tikrųjų yra svarbu žinoti iš anksto. Nors nemažai informacijos suteikia naujagimių skyriuje dirbančios moterytės, aš visiškai nieko nenumaniau, kad yra specialių buteliukų ankstukams. Man buvo suteikti Dr. Brown,s, kol buvome ligoninėje, vieną ir tą patį naudojau, į namus užsisakiau tokių pačių ir kelis didesnės talpos. Man buvo svarbu pereiti prie natūralaus žindymo, vėliau įsigijau to paties gamintojo pritaikytus, kombinuojant žindymą krūtine ir maitinimą buteliuku. Sunkiausia tikriausiai rasti labai mažų sauskelnių. Ieškojau tokių, kurias rekomendavo kitos, jau ankstukus auginančios mamos. O dėl drabužėlių, kol vaikas auginamas reanimacijoje, jų neprireikia. Kai vaikas perkeliamas į palatą, atsižvelgiant į jo ūgį, ieškoma ir drabužėlių. Priklausomai nuo gydymo įstaigos, bet dažnu atveju, kai mamos su vaiku (-ais) važiuoja namo, savo mažiausius drabužėlius palieka, dovanoja naujagimių skyriui, kad, staiga prireikus kitiems, įstaiga galėtų pagelbėti, kol tėveliai įsigis savo. Tačiau pati įsitikinau, kad kiekvienos kūnas ir situacija yra individuali. Ne taisyklė, kad po cezario pjūvio operacijos atsigauti bus sunku ar sunkiau nei po natūralaus gimdymo. Nors patirtos dvi operacijos, jėgų atgavimas po jų visiškai skirtingas. Beje, po antros man buvo lengviau. Manau, svarbiausia, jei jau atsidūrei tokioje situacijoje, pasitikėti gydytojais, jie tikrai žino, ką daro. Na, ir jei būčiau numaniusi, tikrai būčiau daug anksčiau susikrovusi reikiamus daiktus į ligoninę.

 

Kaip sekėsi, grįžus namo?


Manau, neblogai. Tik neramu, nes nežinai, kaip viskas bus ir ar viskas bus gerai, ar pastebėsi ir suprasi, jei vaikui prireiks pagalbos. Visgi grįžti namo iš intensyvios priežiūros ir pagalbos su viskuo tvarkytis vienas / vieni.

 

Kokia buvo ta pirmoji brolio ir sesės pažintis?


Aš buvau staiga dingusi iš Ado gyvenimo ir po mėnesio staiga vėl atsiradau. Grįžau ir dar ne viena. Jam prireikė poros valandų, kad prie manęs apsiprastų. Na, o pamatęs sesę, smalsiai nužvelgė. Vakarop vis dažniau prie jos prieidavo, išreikšdavo tokias mielas emocijas. Tarp jų pusantrų metų skirtumas, ryšys ir draugystė auga po truputį.

 

Kaip manote, kodėl šiais laikais vis dar tabu kalbėti apie tą tikrąją motinystę, juk dauguma mamų viską piešia rožinėmis spalvomis?


Visoms maloniau dalytis laimės ir gražiomis akimirkomis. Galbūt nėra taip, kad pateikia motinystę tik šviesiomis spalvomis, galbūt labiau tai, kad nutyli kitą jos pusę. Ir netikiu, kad su ja nesusiduria. Visos su viskuo susiduria. Kaip tik manau, kad šiandien daug daugiau drąsiai ir atvirai kalbančiųjų apie visas motinystės spalvas.

 

Ne kartą esate minėjusi, kad nemėgstate, kai Jūsų vaikus vadina pametinukais. Kodėl?


Man tiesiog nepatinka šis žodis ir palyginimas, nes jis tiesiog neatitinka fakto. Tarp jų daug daugiau nei metų skirtumas (šypsosi).

 

Pati augote didelėje šeimoje ar esate vienturtė?


Turiu brolį. Beje, tarp mūsų toks pat amžiaus skirtumas, kaip ir tarp mano vaikų – Ado ir Viltės.

 

Ar dabar esate laiminga?


Taip. Kiek ir ar laiminga, tai priklauso nuo manęs.

 

Dar visai neseniai inicijavote projektą ,,Viltis žemėje‘‘, kurio metu rinkote pinigus, kad galėtumėte padėti šeimoms, į kurių gyvenimus pasibeldė ankstukai. Tad papasakokite, kaip Jums gimė ši idėja.


Kol buvome ligoninėje, mums padėjo labai daug žmonių. Drabužėliais, įvairiomis dovanomis, pagalba, atvežant maisto, reikiamų daiktų. Širdimi žinojau, kad tai, kas įmanoma, pereis kitiems, nepasiliksiu sau. Grįžusi namo, pradėjau ieškoti, kas padėtų dukrytei augti ir vystytis. Ankstukams yra taikomos pozicionavimo priemonės, apie kurias pati anksčiau nežinojau. Atradusi gamintoją, panorau užsakyti ne tik Viltei, bet ir kitoms tokio paties likimo ištiktoms šeimoms, kartu ir ligoninėms. Kad ir minimaliai, bet prisidėti. Jaučiau didžiulį norą padėti kitiems, nes labai daug kas padėjo mums. Nuoširdžiai.

 

Ką jau spėjote nuveikti?


Sujungėme jėgas su dar dviem moterimis – Eva ir Irena, iniciatyva buvo paleista pinigėliams rinkti ir projektas labai greitai išvys dienos šviesą. Prisidėjo labai daug žmonių, kiekvienas euras reiškia daug, surinkome daugiau nei du tūkstančius eurų, užsakėme pozicionavimo priemonių, kurias dovanosime šeimoms ir pagalbinių (gultukai / lizdeliai, kepurėlės fototerapijoms, kengūravimo marškinėliai), kurias padalysime reanimacijos ir naujagimių skyriams.

 

Tikriausiai tai ne paskutinis projektas, skirtas ankstukams?


Manome, kad tikrai ne. Tokios pagalbos niekada nebus per daug. Savo situacijoje sulaukiau paramos tik iš „Mezgu mažam kovotojui“. Patikėkite, kai atsiduri tokioje situacijoje, nežinai, o ir negalvoji, pamiršti, kad yra tam tikrų organizacijų. Kažko nesulaukiau, o ir ne tas buvo galvoje. Todėl norisi, kad šeimos pajaustų, jog nėra pamirštos, jog yra norinčiųjų jiems padėti, kai užklumpa didžiulė nežinomybė ir kova už gyvenimą.

 

Šiuo metu esate motinystės atostogose, bet ką planuojate veikti po jų?


Aš labai viliuosi, kad man pavyks atrasti savo terpę, kurioje būčiau naudinga. Esu kūrybinės sielos žmogus, ties tuo norėčiau ir dirbti. Man svarbu nešti naudą, padėti, prisidėti ir kurti.

 

Erika ir Viltė
Erika ir Viltė
Evelina mackevičienĖ photography


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis