Skaitytoja klausia:
„Norėčiau pasiūlyti temą, kuri, manau, gali būti aktuali kitoms šeimoms. Tai apie vaiko auginimo periodą, su kuriuo dabar susiduriame mes – prisirišimą prie tėčio, tiesiog “prilipima”, kai jis yra šalia. Trumpai apie mūsų dabartinę situaciją: auginame 1 metų 3 mėnesių berniuką, kurį dienomis namie prižiūriu aš, mama, esanti vaiko auginimo atostogose. Dieną vaikas būna ramus, sugebu pasidaryti būtiniausius namų ruošos darbus, pagaminti valgyti, kol jis savarankiškai žaidžia, po to žaidžiame kartu, einame pasivaikščioti į lauką.
Vakare iš darbo grįžta tėtis ir situacija pasikeičia, berniukas nori žaisti ir būti tik su tėčiu, dažnai prašosi būti paimamas tėčio ant rankų. Tas pats būna ir savaitgaliais, kai tėtis būna namie. Manau, kad šitaip vaikas elgiasi, nes su manimi praleidžia daugiau laiko, o tėtį mato rečiau, tad kai tėtis grįžta, jis nori leisti laiką su juo. Bet kuo toliau, tuo berniukas tampa labiau “prilipęs” prie tėčio. Vyras jau pradėjo nerimauti, kad berniukas dar labiau prie jo “nepriliptų”, bando nukreipti vaiko dėmesį į žaidimus su manimi, tačiau nelabai sekasi, vaikas tampa nervingesnis ir vis tiek nori dėmesio iš tėčio. Pastebėjome, kad palikus berniuką prižiūrėti seneliams, su kuriais jis puikiai sutaria, mums išvykus valandėlei iš namų ir kartu grįžus į namus, berniukas apsidžiaugia, puola prie durų mūsų pasitikti, bet eina tik prie tėčio apsikabinti ir būti paimamas ant rankų, nors ir būnu pirmoji įžengusi pro duris. Kai išeinu viena pati valandėlei ar net 15 minučių palikusi vaiką su vyru, man grįžus jis šypsosi ir pasitinka mane prie durų. Bet kai grįžtu kartu su vyru, atrodo, kad manęs net nepasigenda.
Kai esame visi trys kartu, berniukas būna nervingesnis, nei man vienai esant su juo, nori būti su tėčiu ir puola į ašaras, jei tėtis kur nors „pradingsta” (nueina į tualetą, išeina į kitą kambary). Tas pats būna ir mums kartu išvykstant į miestą pasivaikščioti, sunerimus vaikui, jį gali nuraminti tik tėtis, nes man bandant jį raminti, šis visada ieško tėčio.
Pradedu nerimauti, nes tokiose situacijose jaučiuosi ignoruojama ir nebežinau, kaip besielgti. Būčiau labai dėkinga, jei galėčiau gauti patarimų, kaip elgtis mamai ir tėčiui tokioje situacijoje“.
Atsako vaikų psichologė Miglė Motiejūnaitė iš Psichologinės sveikatos centro (www.psichologokabinetas.lt)
Nėra lengva, kai vienas iš tėvų tampa labiau mylimas vaiko, o kitas lieka šešėlyje. Ši nelygybė dažnai sukelia tėvams sunkumų auklėjant bei kelia stiprius jausmus. Suprantama, kad tokiose situacijose, kai vaikas tave, kaip tėtį arba mamą, palieka nuošalyje, kyla įvairūs stiprūs ir nemalonūs jausmai, kaip antai liūdesys ar pyktis. Nesunku suabejoti savo tėvystės įgūdžiais, kai visą dėmesį skyrus kasdienei vaiko priežiūrai, šis, žiūrėk, dėkingumą ir meilę rodo kitam.
Pirmiausia svarbu sau priminti, jog tai, kad vaikas pasirenka kitą žmogų kaip jam tą akimirką svarbiausią, nereiškia, kad jis jūsų nemyli. Naudinga įsidėmėti, kad jūs tikrai ir toliau liekate tas, kurio vaikui reikia, ir jūsų vertė vaiko gyvenime nėra matuojama jo rodomu dėmesiu jums.
Manoma, kad vaikai ankstyvame amžiuje įprastai pasirenka vieną iš tėvų kaip pagrindinį globėją, į kurį kreipiasi atsidūrę tam tikrose streso situacijose. Šis mechanizmas siejamas su prieraišumu ir skirtas padėti vaikui išlikti. Vaikai instinktyviai siekia suaugusiojo, kuomet jaučia, kad jiems iškilo grėsmė. Dažniausiai šiuo suaugusiuoju būna tas artimasis, kuris daugiausiai laiko praleidžia su kūdikiu: maitina, rengia ar migdo. Visgi kūdikiui augant ir jo poreikių ratui platėjant greta to žmogaus, kuris padėjo jam išlikti, svarbiu tampa ir kitas – tas, kuris tampa jo žaidimų draugu, su juo žaidžiančiu, tyrinėjančiu, vakarais paskraidinančiu ar kažkokiu kitu būdu priverčiančiu patirti malonių ir naujų įspūdžių. Dažniausiai šiame etape tėčiai, kurį laiką buvę tarsi nematomi, pasijaučia geriau, nes būtent jie tampa tais naujai atrastais žaidimų draugais. Akivaizdu, kad tam žaidimų draugui grįžus iš darbo vaikas skiria visą savo dėmesį ir laiką.
Jeigu jums nesinori likti nuošalyje žaidimų laikui prasidėjus, visai vertinga vaikui pasiūlyti tokius žaidimus, kuriuose galėtų dalyvauti visi šeimos nariai, tai gali būti mėtymasis kamuoliu rate arba pagalvių mūšis. Jeigu vaikas rodo susierzinimą ir norą žaisti tik su vienu iš tėvų, rodykite pavyzdį, kaip įtraukti abu tėvus į žaidimą, pavyzdžiui: „Pakvieskime mamą / tėtį pažaisti; „Paimkime ją / jį už rankos ir atveskime“.
Siekiant sumažinti įtampą namuose ir padėti vaikui jaustis saugiai, vertinga priimti vaiko elgesį kaip normalų ir nulemtą jo raidos. Kuomet patys tėvai gebės nekonkuruoti tarpusavyje ir išbūti su savo jausmais, tikėtina, tada ir vaikas gebės saugiai pabūti su vienu iš tėvų neieškodamas kito. Taip pat vertinga neprarasti pasitikėjimo savo įgūdžiais ir raminti vaiką jam kartojant: „Aš galiu tau padėti nurimti. Mes galime kartu sulaukti tėčio / mamos. Aš esu šalia ir su manimi tu esi saugus“.
Tikėkite savo galia padėti vaikui nurimti. Tikiu, kad tada ir vaikui nurimti, ir pačiai pasijusti ramiau bus daug paprasčiau.
Straipsnis yra informacinės kampanijos „Iš kantrybės neišvedama. Iš kantrybės išeinama" dalis. VšĮ Psichologinės sveikatos centras drauge su TavoVaikas.lt siekia supažindinti tėvus su vaikų netinkamo elgesio priežastimis ir galimais pozityviais jų sprendimo būdais.
