Vaikai tarpusavyje pešasi ir barasi: kaip protingai reaguoti

Vaikai natūraliai domisi kitais vaikais ir beveik visada ima vienas iš kito pavyzdį. Broliai ir sesės nori vieni kitus mylėti, būti priimtais, įvertintais. Mes, tėvai, privalome padaryti viską, kad sumažintume jų konkurenciją, pavydą ir visais įmanomais būdais stiprintume tarpusavio ryšį.

Iš mūsų, suaugusiųjų, vaikai trokšta šilumos ir išskirtinio dėmesio. Dalinio prisilietimo ar pokalbio žiūrint TV ir spaudant iPhono mygtukus jiems per mažai! Reikia tiesaus akių kontakto, t.y., dėmesio 100 procentų. Tik tokiu atveju ramybė, nors trumpa, bet garantuota.

Pritrūkę kokybiško tėvų dėmesio, vaikai tampa emociškai sužeisti. Tokiu atveju sudėtinga reikalauti, kad vaikas adekvačiai priimtų ir mylėtų savo brolį arba sesę. Privalu reaguoti į vaiko nusivylimą, pyktį ir, be abejo, į teigiamas emocijas. Kiek kartų vaikystėje girdėjome, kad vyresnis yra visada kaltas. Arba, kad jaunesnis, tai kvailesnis ir jam viskas leidžiama. Argi tai teisinga? Be abejo, tokios tėvų nuostatos žeidžia ir nuteikia kovai su šalia esančiu.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Kaip ugdyti ir lavinti vaiką nuo gimimo iki trejų metų

Įkaitęs automobilis – spąstai vaikams

Būdamas dažniau piktas, zyzlys, nei pasitenkinęs, vaikas komunikuoja tėvų dėmesio stoką, kad niekam nerūpi tai, ką jis išgyvena. Ir kai žvilgsnis tėčio ar mamos nukreiptas į sesę ar brolį, jis išgyvena baimę, nusivylimą, jaučiasi nemylimas. Todėl svarbu visus vaikus pakankamai "pripildyti" dėmesiu, kad santykiai su kitu šeimos nariu būtų draugiški, nekonkurencingi.

Pasistenkime išklausyti ir priimti vaiko jausmus be moralizavimo, kritikos ir pan. Juk visiškai normalu, kad vaikas reaguoja rėkdamas, dažnai mušdamasis, kad nemoka tinkamai išlieti savo baimės, skausmo, nusivylimo ir kitų patiriamų neteisybių. Sureaguodami ramiai, po nurimusios audros, vaikutis jausis išklausytas ir priimtas. Tai reiškia, jo širdutė praplatės ir galės daug geriau išgirsti ir jus.

Vida Press

Kaip bebūtų gaila, visi vaikai pavydi ir pyksta ant savo brolio ar sesės. Bet tai juk nėra vienintelės vaiko emocijos! Tačiau, atrodytų, mes tėvai matome tik vaikų tarpusavio konfliktus ir į tai labiausiai reaguojame.

Sesės ir broliai daugiau laiko gražiai bendrauja, nei atvirkščiai. Ir mums suaugusiems reikėtų pasistengti tuos momentus užakcentuoti, pabrėžiant tų nuostabių akimirkų svarbą. Nežiūri to, kai viskas gerai, dažniausiai bėgame ką nors daryti. Taip ir gaunasi, kad aktyviai sudalyvaujame tik įvykstant konfliktui...

Kas gi padėtų išlaikyti gerą ryšį su visais vaikais?

- Skirkime išskirtinį dėmesį visiems savo vaikais. Jei įmanoma, pabūkime vienas su vienu. Tai padės sunkiomis vaikui akimirkomis lengviau susitvardyti ir destrukcija nebereikalauti trūkstamo dėmesio.

- Kiek įmanoma, sukurkime sąlygas vaikams turėti savo erdvės. Jei brolis taikosi sugriauti sesers statomą bokštą, užkirskime tam kelią. Tai paliudys, kad esame nešališki ir mylime juos abu vienodai.

- Į vaikų konfliktą įsikiškime ne kaltinimu, ar dar kokia neigiama reakcija, o atsiprašymu, kad nepastebėjome jų jausmų. Teigiamas, švelnus priėjimas atvers saugių namų duris. Tada vaikai bus adekvatesni, prisiimdami atsakomybę už savo veiksmus tam tikroje situacijoje. Svarbu jiems suvokti, kad nereikia gintis prieš brolį ar sesę ir įrodinėti savo teisumo tėvų akyse. Išklausykime abu ir bandykime rasti sprendimą abiejų labui.

Būdamas dažniau piktas, zyzlys, nei pasitenkinęs, vaikas komunikuoja tėvų dėmesio stoką, kad niekam nerūpi tai, ką jis išgyvena.
Būdamas dažniau piktas, zyzlys, nei pasitenkinęs, vaikas komunikuoja tėvų dėmesio stoką, kad niekam nerūpi tai, ką jis išgyvena.
Vida Press

- Kai ateiname į mūšio lauką, sulaikykime vaikus, kad jie vienas kito neskaudintų. Išklausykime jų verksmą ir skundus ramiai. Išlaikykime švelnumą: fizinį kontaktą, veido išraišką. Išsiaiškinę situaciją (ir netgi nesupratę esmės), svarbiausia įvardinkime tvyrojančius jausmus. Būtent tai padeda pasijausti suprastam.

Tikriausiai, niekada neišvengsime, kai vaikai vienas kitą įskaudina ir pabėga. Vieną kartą prieikime pirmiausiai prie nuskriaustojo, kitą kartą prie skriaudėjo. Abiems reikia mūsų! Jei skriaudėjas yra vyresnis, jis dažnai jaučia kaltę, kad negali tinkamai bendrauti ir pasirūpinti savo broliu ar sese. Neapsigaukime, jei taip pagalvojome mes! Padėkime jam suprasti situaciją kitaip, atverti savo jausmus. Mūsų užduotis auginti brolių ir sesių santykį vienas su kitu. Tik mūsų pastangų dėka tai yra įmanoma.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis