Elena Favilli ir Francesca Cavallo knygos „Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms” motyvais sukurtas interaktyvus jaunosios kartos režisierės Živilės Mičiulytės ir jos kūrybinės komandos (dramaturgė Marija Judzentavičiūtė, aktorės Aura Garmutė ir Kamilė Petruškevičiūtė, scenografė Barbora Šulniūtė, kompozitorė Agnė Matulevičiūtė, šviesų dailininkas Rimas Petrauskas bei vadybininkė Gabrielė Didžiariekytė) darbas mažiesiems teatro žiūrovams pasakoja tris realaus gyvenimo įkvėptas istorijas, primenančias paprastą, bet suaugusiesiems dažnai užmirštamą formulę, kaip išpildyti net pačias neįtikėtiniausias savo svajones. Spektaklio kūrėjos Živilė Mičiulytė, Kamilė Petruškevičiūtė ir Marija Judzentavičiūtė pasakoja apie tai, kas paskatino scenoje žaismingai ir betarpiškai papasakoti įkvepiančias, stereotipus laužančias istorijas.
Živile, spektaklis „Tikros pasakos” supažindina žiūrovus su trimis moterimis, išpildžiusiomis savo siekius nepaisant daugybės iškilusių kliūčių. Ar būtent tokį spektaklį statyti tave paskatino asmeninė patirtis? Galbūt vaikystėje pati esi susidūrusi su aplinkos teigimu, jog negali būti tuo, kuo nori būti?
Živilė: Esu, tačiau džiaugiuosi, jog to sulaukiau ne iš tėvų, ne iš pačios artimiausios aplinkos. Chemijos mokytoja man yra pasakiusi, kad nieko tokio, jog nesuprantu chemijos – juk nesu berniukas. Nuo tada aš chemijos ir nebesimokiau... Įstojus į režisūrą iš tam tikrų dėstytojų (gerai, kad ne iš pagrindinių, specialybės paskaitų) irgi teko sulaukti pastabų: „Oi, koks čia moteriškas kursas, labai jau retai būna moterys režisierės”. Dabar režisūros kursuose – bent jau kino – yra tikrai daug moterų, bet anksčiau jų buvo gerokai mažiau. Visgi negaliu sakyti, kad sukurti „Tikras pasakas” paskatino impulsas iš vaikystės traumų. Galbūt čia Kamilė galėtų pasakyti daugiau – jai vaikystėje teko sulaukti didelio spaudimo.
Kamilė: Taip, manęs tyčiodavosi – aš norėjau būti aktore, ir man sakydavo, kad su tokia išvaizda negalima eiti į teatrą. Tai vyko nuo mažens, nes gana anksti supratau, kuo noriu būti. Galų gale aš net buvau apsisprendusi nebestoti į aktorinį, bet savaitei likus visgi sugalvojau stojimų sistemoje pakeisti vietomis numerius ir štai aš čia. Nors vieni sakydavo replikas dėl išvaizdos, dar kiti kalbėdavo, kad menininkai nieko neuždirba ir turėsiu valgyti tik duoną su druska.
Živilė: Aš ir pati galvojau, kad nieko neuždirbsiu (juokiasi). Gana gerai mokiausi, galėjau įstoti ir kažkur kitur, todėl sulaukdavau komentarų, kodėl stoju būtent čia. Klasiokai labai nustebo: „Tu gi normaliai mokeisi, kodėl nuėjai į menus?”. Tai buvo tokia nuostaba, tarsi man kažkas nepasisekė, todėl atsidūriau čia. Kai skaičiau knygą „Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms”, turbūt kokius penkis kartus apsiašarojau. Moters linija – tai, jog ji gali daryti tai, ko moterys esą negali, - yra labai svarbi, bet man atrodo, kad reikšminga ir kita mintis – tai, kad bet koks žmogus gali daryti bet ką. Su tomis pačiomis problemomis susiduria ir vyrai – gal kiek mažiau, tačiau juk egzistuoja tariamai nevyriškos profesijos. Be to, dažnai aplinka žmonėms teigia, kad esi per prastas, per mažai protingas, kažko negali padaryti. Šioje knygoje esančios istorijos primena, kiek žmogus turi gebėjimų, apie kuriuos net neįsivaizduoja, o galbūt tiesiog pasąmoningai užblokuoja. Tai nebūtinai susiję su lytimi.
Vieno spektaklio metu teko išgirsti berniuko repliką, jog jis nešoks, nes nėra mergaitė. Ar rodant spektaklius dažnai tenka susidurti su tokiais stereotipais, perduotais net ir jauniausiai visuomenės daliai?
Kamilė: Pastebėjau, kad šitas nusistatymas – „Aš ne mergaitė, aš nedarysiu” – labiau jaučiasi pas vyresnius vaikus. Tokie vaikai tarsi provokuoja, dažnai spektaklyje ieško logikos spragų, pavyzdžiui, klausinėja, kokia tiksliai buvo liga, dėl kurios balerina neteko regėjimo. Atrodo, kad jie netiki, jog tokios istorijos gali būti tikros, kad bet kuris žmogus iš tiesų gali pasiekti didelių dalykų.
Živilė: Manau, kad tai – prasidėjęs „blogasis” žengimas į suaugusiųjų pasaulį, kuomet pradedi labiau savimi ir kitais abejoti, o kai tau penkeri, tiki, kad tikrai gali pasiekti viską. Kai spektaklio veikėja Lėlė sako, jog visi gali būti tuo, kuo nori, mažesni vaikai visi šaukia „Taip”.
Marija: Vaikai iki penkerių metų labai tiksliai žino, ko jie nori – darželyje mums būdavo labai lengva pasakyti: noriu raudonų kelnių, noriu miegoti, noriu būti futbolininkas. Kuo labiau augame, kuo labiau žengiame į paauglystę, tuo smarkiau dvejojame, pradedame galvoti, kad kažko nepasieksime.
Kamilė: Atėjus į pirmą klasę iš naujo prasideda derinimasis prie kitų: atsiranda klasė, chebra, draugai, kažkas yra kietas – pradedi į jį lygiuotis, nors iš tikrųjų pats galbūt nori visai kitų dalykų. Juk dažnai nutinka taip, kad žmogus trokšta, pavyzdžiui, būti smuikininku ir kurti muziką, bet aplinka jį nuveda visai kitu keliu ir jis tampa automechaniku.
Živilė: Aš nėjau į darželį, todėl visą laiką iki mokyklos žaisdavau mašinėlėmis – man jos labai patiko, tad tėvai man jas mielai pirkdavo. Tik atėjusi į mokyklą supratau, kad visos mergaitės žaidžia lėlėmis... Tuomet per kitas Kalėdas jau norėjau Barbės. O iki tol aš net nesupratau, kuo jos gali būti įdomios! Iš tokių niuansų susiformuoja stereotipai, o ir mūsų svajonės neretai pasislepia už aplinkos skatinimo mąstyti realistiškai, neišsišokti. Man labai patinka, kad „Tikrų pasakų” metu vaikai turi galimybę garsiai pasakyti, kuo jie nori būti – nors ir ežiuku!
Kamilė: Ypač smagu, kada vaikų norai būna netikėti patiems tėvams – kai kurių spektaklių metu tikrai būdavo nustebimo reakcijų. Yra šeimų, kurioms šitas spektaklis tampa pirmąja proga pasikalbėti apie ateitį, apie tai, kad yra skirtingos profesijos. Tuomet patys tėvai nustemba, kad jų vaikas jau pats yra apie tai galvojęs, turi savų fantazijų ir troškimų.
Živilė: Dėl to ir pasirinkome spektaklio pabaigą palikti atvirą, kad tėvai su vaikais po spektaklio galėtų toliau pratęsti pokalbį apie tai, ko jie nori, kokius paprastus žingsnius reikia įgyvendinti to noro siekiant. Mes kartais kviečiame ir tėvus prisijungti prie savo vaikų, drauge su jais pasakyti savo svajonių profesiją, tačiau retas kuris tai padaro.
Atliekate edukacinę misiją - neretai netgi vaikai, šeimoje sulaukiantys daug palaikymo ir neapribojami lyčių ar kitokių stereotipų, vėliau įgauna aplinkos suformuotus rėmus. Ar manote, jog teatras – viena iš priemonių, suteikiančių galimybę šių rėmų nepaisyti?
Živilė: Sąvoka „edukacinė misija” man ne visuomet patinka, tačiau jos gerąja prasme – taip, tikrai to norėtųsi. Mes gana ilgai ieškojome tų trijų žingsnių, kaip išpildyti savo svajonę, apie kuriuos kalbame spektaklyje - pradžioje tiesiog turėjome rinkinį pasakų, bet nebuvo jungiamosios jų grandies. O tuomet atsirado paprasta pasakiška formulė, trys žingsniai – iš esmės skaičius trys yra būdingas tautosakai, tradicinėms pasakoms, nors mūsų naudojamos pasakos yra artimesnės realybei, tam tikra prasme dokumentinės. Taip nutiko, kad kiekviena pasaka turėjo savo atskirą žinutę, o iš tų žinučių ir išsišifravo formulė „Pasakyk, svajok, daryk”. Prisimenu, kai pati lankiau dramos būrelį „Elementorius” , jame ant sienos buvo užrašas „Būti, daryti, turėti” – tam tikra prasme čia esama sąsajos, nes tas dramos būrelis man labai padėjo kaip asmenybei. Iki jo buvau pakankamai kukli ir žodžio nepratarianti mergaitė, o būrelio dėka išdrąsėjau. Matyt, vienas iš pradinių norų ir buvo sukurti panašią atmosferą – draugišką, žaidybinę, kur gali laisvai klysti, pasakyti bet ką ir tai nebus išjuokta. Norėjome sukurti terpę, kurioje vaikai nebijotų pasisakyti, komentuoti, pasakoti apie savo svajones. Ir iš tiesų per spektaklius vaikai dažnai net be paskatinimo pradeda kalbėti su Aura Garmute, vaidinančia Mergaitę, dalintis savo norais. Manau, jog galimybė patiems kuo aktyviau dalyvauti spektaklyje vaikams yra labai svarbi, nors pati labai nemėgstu, kai mane per spektaklius kviečia ką nors daryti. Tai, ko gero, vienas iš tų suaugėliškų dalykų. O vaikai nejaučia tokio diskomforto, jiems patinka dalyvauti.
Marija: Pirmųjų spektaklio bandymų metu su savo sūnėno klasiokais pastebėjau, kad vyresni vaikai nebesvajoja. Mažiukai pasakoja savo fantazijas, o didesni vaikai yra pripratę prie kompiuterių, telefonų, greitų video ir nustoja svajoti. Labai svarbu, kad jie to nepamirštų. Aš vaikystėje daug svajodavau, nes dažnai daugiau nebūdavo ką veikti – kai per teliką neberodo filmukų, belieka tik vaizduotė!
Živilė: Mano vienas mėgstamiausių paros laikų vaikystėje buvo metas, kai vakare atsiguldavau į lovą ir galėdavau svajoti apie bet ką. Dabar tų svajonių tikrai mažiau, bet lygiai taip pat svarbu apie vaizduotės svarbą priminti ir tėvams. Teko po spektaklių matyti ir apsiašarojusių tėvų, nes jiems scenoje pasakojamos istorijos dar kitaip surezonuoja. Spektaklyje nuskambanti frazė „Mes visi žinome labai daug tikrų pasakų, tik kartais jas pamirštame” man atrodo viena esmingesnių – juk tokių tikrų istorijų yra pilna! Galbūt todėl, kad kine daugiau dirbu su dokumentika, man nuo pat pradžių buvo artimas dokumentinis šio spektaklio medžiagos pradas. Žinoma, spektaklis yra atskira fikcija, bet jis remiasi tikromis istorijomis ir man atrodo visai vertinga su vaikais kalbėtis apie tai, kas vyksta realybėje, aplink mus, o ne ten kažkur abstrakčiai toli, kur kažkam kažkas netyčia pasisekė. Norisi įkvėpti drąsos, kad pasisekti gali kiekvienam iš mūsų.
Agnė Vidugirytė
