Pirmas vaiko komunikavimo būdas yra žvilgsnis. Kai vaikas kur nors lenda, lipa, jis meta vertinantį žvilgsnį į mamą: „ar viskas gerai, man čia galima?“ Vaikas nuskaito situaciją, jis stebi ar mama bėga prie jo šaukdama: „ne, sustok, tai pavojinga!!!“ Ar mama ramiai linksi galvą – „taip, paliesk, tyrinėk, apžiūrėk, viskas gerai“.
Vėliau atsiranda jungiantis žvilgsnis, kai vaikas žiūri į savo mamą, žiūri į norimą daiktą ir vėl žiūri mamai į akis. Šiuo atveju apskritai nereikia nei gesto, nei žodžio, tiesiog viskas matosi akyse. Tik tada, kai vaiko bendravimas žvilgsniu susiformavęs, pereinama prie kito neverbalinio bendravimo lygio – gestų, t. y., rodymo ranka, pirštu. Labai svarbu, kad vaiko neverbali (nežodinė) komunikacija būtų suformuota, nes vėliau tas neverbalinis komunikavimas perauga į žodinį bendravimą. Bet, kad vaikas pradėtų kalbėti garsažodžiais ar žodžių kontūrais, turi būti suformuotas motyvas kalbėti. Mes labai stengiamės dėl vaikų, kad jis neverktų, būtų laimingas ir išpildome viską ko jis nori, suprasdami vaiką iš pusės judesio. Tačiau taip mes užkertame kelią motyvacijai kalbėti. Jei vaikas viską gauną vos tik panorėjęs, pvz., parodžius pirštu ar pazirzus, tai kam jam tada vargintis ir prašyti kitu būdu, pvz., žodžiu?
Įsivaizduokime situaciją. Mažas vaikas žiūri į lentyną, kurioje guli neaišku iš kur atsiradusi mašinytė, kurios anksčiau nebuvo. Vaikas stovi, žiūri į mašinėlę ir į mamą. Vėl į mašinėlę ir vėl į mamą, tiesia ranką link tos mašinėlės, gestu prašo, pradeda zirzti, bando tempti mamą už chalato prie lentynos, o mama turi itin svarbų pokalbį telefonu ir nekreipia dėmesio. Ir čia mes turime suprasti, kad vaiko motyvacija gauti šią mašiną, yra itin didelė. Jis puikiai žino, kas tai per daiktas. Ir, remdamasis savo girdimąja atmintimi, gali prisiminti kaip skambėjo šio daikto pavadinimas, kai jį sakė suaugęs žmogus. Surado tuos garsus, kurie yra panašūs tame žodyje. Įkvėpė ir iš jo mažos burnos išlėkė kažkas panašaus į A -Y- A! Ir tai pirmasis jo žodis: mašina. Pasakytas taip, kaip šiuo momentu išėjo. Mama bekalbėdama telefonu, gal net nepastebėjo, ko vaikas iš jos prašė. Tačiau vaikui nepatogi situacija suvaidino svarbu vaidmenį, jis pamėgino kalbėti. Ir tai labai svarbu.
Jei vaiko raida atitinka normas, pirmus šešis savo gyvenimo mėnesius vaikas pirmiausiai mokosi trijų pagrindinių dalykų: neverbalios komunikacijos: tai šypsena, rankų tiesimas į mamą; aplinkos pažinimo per lietimą (tiek burna, tiek ranka); suvokti nekalbinius garsus (vandens šniokštimo, barškučių garsus) bei balso intonacijas (vaikas supranta kada mama bara, o kada kalba meiliai). Nuo 6 mėn. iki 8 mėn. kūdikis pamažu reguliuoja jautrias savo ausų „antenas“ gimtosios kalbos suvokimui ir laikotarpyje 8 – 10 mėn., pradeda suprasti dažniausiai tariamus žodžius. Tad jei nuo 8 mėn. jūs žaisite slėpynių žaidimą KŪ-KŪ (kai užsidengiamas veidas rankomis arba skepeta) arba kasdien rodysite ir sakysite: „ATE“ atsisveikindami, tikėtina, kad 10 – 12 mėn. vaikas sugebės tą pasakyti savarankiškai. Jei sukursite motyvuojančias situacijas, skatinančias vaiką kalbėti, atskirai mokyti kalbėti nereikės, tai įvyks savaime.
Suprantu, kad vaikai skirtingi ir jie vystosi skirtingu tempu. Kai manęs klausia, kaip aktyvinti vaiko kalbą, deja, stebuklingos tabletės nėra. Verta mėginti įvairius būdus. Tačiau akių kontaktas, neverbali komunikacija, noras žaisti kartu yra būtina sąlyga kalbai atsirasti.
Klinikinė logopedė Diana Anušauskė – Švederauskienė
https://www.facebook.com/privatuslogopedasKlaipedoje/
Web: www.okascia.lt
