Kūdikiai ir maži vaikai, kurių organizmas sparčiausiai auga ir vystosi, o vitaminų ir mineralinių medžiagų poreikis yra pats didžiausias, labiausiai nukenčia nuo mažakraujystės, apie kurią, deja, jokie akivaizdūs simptomai neįspėja, tad sužinoma dažniausiai atsitiktinai. Medikai pataria – geriau papildomai išsitirti, nei mažakraujystę pražiopsoti.

Žurnalą TAVO VAIKAS pirkti internetu pigiau - tik 2.99 EUR vietoj 3.99 EUR. Spausk NORIU!

Konsultuoja Vilniaus universiteto Santaros klinikų filialo Vaikų ligoninės gydytoja vaikų onkohematologė dr. Audronė Mulevičienė.

Mažakraujystė – tai liga, kai kraujyje sumažėja raudonųjų kraujo kūnelių skaičius arba hemoglobino kiekis ir sutrinka deguonies apykaita organizme. Esant deguonies stygiui, nukenčia visi audiniai ir organų sistemos, bet labiausiai pažeidžiama širdis ir smegenys. Vaikų onkohematologė dr. Audronė Mulevičienė akcentuoja: būtina suvokti, kad mažakraujystė yra liga. Tai nėra vien tik „blogas kraujo tyrimas“.

„Kartais galvojama – padarėme kraujo tyrimą, yra kažkokių blogų pakitimų, bet praeis. Tikrai ne. Mažakraujystę turime vertinti taip pat rimtai, kaip bet kurią kitą ligą. Turime atkreipti į ją dėmesį ir tinkamai gydyti“, – sako onkohematologė.

Anot A. Mulevičienės, vaikų mažakraujystės priežastys būna įvairios, tačiau dažniausiai ji išsivysto po persirgtų infekcinių ligų, nes organizmas, kovodamas su infekcija, gauna papildomą krūvį. Kita dažniausia priežastis, dėl kurios išsivysto ši liga, – netinkama mityba. Kur kas rečiau būna įgimtos mažakraujystės, taip pat mažakraujystės, sąlygotos kitų lėtinių ligų.

„Turėtume išskirti tam tikrus amžiaus etapus, kai mažakraujystė yra būdingiausia – negalima „suplakti“ 1 ir 18 metų vaikų į vieną krūvą, nes skirtingose amžiaus grupėse yra visiškai skirtingų problemų“, – teigia onkohematologė.

Patiems mažiausiems dažniausiai išsivysto geležies stokos mažakraujystė.

„Lyginant, koks yra geležies poreikis vienam kilogramui kūdikio ir suaugusio žmogaus svorio, tai kūdikio poreikiai yra žymiai didesni. Tačiau jo skrandis yra labai mažas, jis negali privalgyti daug. Ir štai čia yra bene svarbiausias momentas – viskas, ką įdedame į vaiko skrandį, turi būti vertinga. Ten nėra vietos saldumynams, sausainukams, riestainiukams, saldintiems jogurtukams, sūreliams, varškytėms, o jų tėvai vaikams labai dažnai duoda, – sako onkohematologė. – Analizuodami Lietuvoje atliktus tyrimus, matome tikrai rimtą problemą, kad vaikai iki 3 metų amžiaus labai dažnai valgo tokius maisto produktus, kurie yra kaloringi, saldūs ir skanūs, tačiau nėra mitybiškai vertingi. Todėl mažyliams dažnai ir išsivysto geležies stoka, dalis iš jų ir suserga mažakraujyste.“ 

Kita problema, pasak gydytojos, – persirgtos infekcijos, nes kūdikiai dažnai serga kvėpavimo takų virusinėmis infekcijomis, kurios kartais komplikuojasi į bakterines, tad organizmas kariauja su infekcija ir lieka mažiau jėgų visiems kitiems darbams. O ir pats virusas gali prislopinti kraujodarą ir dėl to taip pat gali atsirasti mažakraujystė. Tačiau tai – jau visai kitos etiologijos mažakraujystė.

Anot A. Mulevičienės, kalbant apie kūdikius, mažus vaikus, dažniausiai jokių akivaizdžių požymių, įspėjančių apie mažakraujystę, nematoma. Jei ligos priežastis – netinkama mityba, vaikas išblykšta labai lėtai, tai nėra taip pastebima, kaip, pavyzdžiui, žmogui nukraujavus, kai vienu metu netenkama daug kraujo ir dėl to sumažėja hemoglobino kiekis.

Geležies stokos mažakraujystė vystosi labai palengva ir paprastai nepastebima nieko – vaikas gali būti toks pat aktyvus, užsiimti ta pačia veikla ir, tik atlikus kraujo tyrimą, pastebima, kad jis serga mažakraujyste.

„Žinoma, gali būti ir taip, kad, tarkime, kūdikis labai prastai miega, yra irzlus, nelaimingas. Arba gali būti tokių sergančių vaikų, apie kuriuos tėvai sako: auksinis vaikas – kur padėjai, ten ir rasi. Bet, ištyrus vaiko kraują, paaiškėja, kad jis toks ne dėl to, jog „auksinis“, o todėl, kad geležies reikia ne tik kraujui, bet ir visai raumenų sistemai, centrinei nervų sistemai tinkamai vystytis. Dėl geležies stokos yra nukentėjęs vaiko vystymasis, tad jis paprasčiausiai neturi jėgų judėti. O kai išgydai mažakraujystę, tas buvęs „auksinis“ vaikas pradeda lipti sienomis, nes vaikui yra normalu lipti sienomis“, – sako onkohematologė.

Kitaip sakant, mažakraujystė dažniausiai nustatoma atsitiktinai, aptinkama tuo metu, kai vaikas suserga ir dėl ligos jam atliekamas kraujo tyrimas. Ir tokiu atveju, pasak gydytojos, ypač svarbu nenumoti ranka. Jeigu vaikas susirgo, atlikus kraujo tyrimą, įtariama, kad jis serga ir mažakraujyste, tuo momentu dar nežinia kokia yra ligos priežastis. Tad leidžiama jam pasveikti ir po 2–3 savaičių kartojamas kraujo tyrimas, o tada vertinama: jei tai buvo mažakraujystė, susijusi su infekcija, po 2–3 savaičių visi kraujo rodikliai bus grįžę į normos ribas, o jei tai kitos etiologijos mažakraujystė, kraujas tai parodys, tad vaiką reikės toliau tirti ir atitinkamai gydyti.

Jei mažakraujystė negydoma, vaiko gyvenime niekas nesikeičia, jam neužtikrinama tinkama mityba, kraujo rodikliai tik prastės. Ir, deja, nors dabar 21 amžius, dar būna vaikų, kuriems dėl išsivysčiusios didelio laipsnio mažakraujystės reikia perpilti eritrocitų masę. Labai užleistais atvejais hemoglobino kiekis kraujyje medikams būna protu nesuvokiamas, kai net atrodo, kad gyvybė ir toks hemoglobino kiekis – nesuderinama. Laimė, suteikus tinkamą pagalbą, vaikų mirties atvejų dėl mažakraujystės nepasitaiko. 

Būtina išgydyti

A. Mulevičienės teigimu, jei vaikui diagnozuojama mažakraujystė, kurios priežastis – geležies stoka, jis gydomas geležies preparatais. Labai retais atvejais pasitaiko ir vitamino B12 arba folio rūgšties stoka – ji gydoma atitinkamais preparatais.

Gydytoja atkreipia dėmesį, jog didesnę riziką susirgti mažakraujyste turi mažo gimimo svorio – mažiau nei 2,5 kg – naujagimiai. Jiems geležies preparatų profilaktiškai turėtų būti skiriama nuo pirmųjų gyvenimo savaičių. Kiek ilgai – sprendžia hematologas, stebėdamas, kaip kūdikis auga, vystosi, kokie jo geležies poreikiai. Jei naujagimis gimsta didesnio nei 2,5 kg, bet mažesnio nei 3 kg svorio, jis taip pat turi didesnę riziką susirgti mažakraujyste, bet standartinė profilaktika jam neskiriama.

Geležies atsargos mažylio organizme paprastai išsenka, kai jis pradeda sverti dvigubai daugiau, nei svėrė gimdamas. Jeigu vaikas sparčiai auga ir padvigubina savo svorį per 4–5 mėnesius, tai šeimos gydytojas turėtų suklusti ir pagalvoti, ar nereikia mažakraujystės profilaktikos, o galbūt net atlikti kraujo tyrimą ir pažiūrėti, kokia vaiko kraujo būklė. Kai mažo gimimo svorio ar sparčiai augantis vaikas pradeda valgyti papildomo maisto, būtina atkreipti dėmesį į tai, ką jis valgo, ar noriai valgo, ar pakankamai dažnai, nes jeigu mityba bus netinkama, vaikas negaus tų reikalingų mikroelementų tiek, kiek jam reikia, rizika mažyliui susirgti mažakraujyste didėja.

Jei vaikui diagnozuojama lengvo laipsnio mažakraujystė (kai hemoglobinas yra daugiau nei 90 g/l), ją gali gydyti šeimos gydytojas. Gydymas trunka ne trumpiau nei mėnesį–du, po to atliekami kontroliniai tyrimai, vertinamas atsakas į gydymą. Tik įsitikinus, kad vaikas tikrai pasveiko, gydymas nutraukiamas. Deja, pasak A. Mulevičienės, dažna situacija, kai gydytojas nustato mažakraujystę, paskiria mėnesiui geležies preparatų ir, nepakartojęs kraujo tyrimų, gydymą nutraukia. Tada mažakraujystė vėl kartojasi, nes vaikas taip iki galo ir nepasveiksta.

Jei diagnozuojama vidutinio arba sunkaus laipsnio mažakraujystė, vaikas turėtų būti siunčiamas pas hematologą į konsultaciją, kuris įvertins, kodėl vaikas susirgo, ir skirs reikalingą gydymą. Gydymas gali užtrukti ir 3, 4 ar net 6 mėnesius. Kraujo tyrimai kartojami ir, tik matant, kad kraujo rodikliai normalizavosi, gydymas nutraukiamas. Tačiau net ir po to vaikas stebimas metus, nes didelė tikimybė, kad mažakraujystė gali pasikartoti.

„Jei mažakraujystės priežastis buvo netinkama mityba ir vaiką pagydėme, bet jo mityboje niekas nepasikeitė, praeis kažkiek laiko ir vėl turėsime tą pačią problemą, o pakeisti mitybą – tikrai didelis iššūkis. Keistis turi pasiryžti visa šeima. Juk negali būti taip, kad tėvai valgys ką nori, o vaikui duos tik sveiko maisto – jis mato, ką valgo tėvai, ir nori to paties. Tad visos šeimos mityba turi keistis taip, kad tas vaikas, pačiupęs kažką iš mamos ar tėčio lėkštės, taip pat gautų jam taip reikalingo vertingo maisto“, – sako gydytoja.