Kaip padaryti, kad pirmagimis naują kūdikį priimtų su džiaugsmu, o ne pavydu

Gimus kūdikiui, pirmagimis neretai pasijaučia atstumtas ir vienišas. Kaip to išvengti, pataria psichologė Edita Kuogienė, www.tugali.lt.

Kaip vaiką pratinti prie minties, kad netrukus turės broliuką ar sesutę, kaip pirmagimį paruošti naujo šeimos nario sutiktuvėms?


Vaiko gimimas visada yra nemenkas sukrėtimas šeimai, nes dažniausiai nebepavyksta gyventi taip, kaip gyveno iki šiol. Permainos, net ir džiaugsmingos, vis tiek sukelia įtampą, šalia džiaugsmo atsiranda ir nerimo, baimių, kurių iki tol nebuvo. Šeimos nariai tuo pačiu metu gyvena naujais džiaugsmais ir patiria netektis - mama netenka laiko, kurį galėtų skirti sau ar vyrui, vyras - žmonos dėmesio, vaikas - ir dėmesio, ir rūpesčio ar palepinimo. Kito vaiko gimimas paskatina dviprasmiškus jausmus, ne visi jie teigiami, ypač šeimoje jau augantiems vaikams.


Sunkiausiai antro vaiko gimimą išgyvena pirmagimis. Jis jaučiasi tarsi „nukarūnuotas karalius". O padėti jam galima iš anksto kalbantis apie tai, ko vaikas turės mažiau ir ko daugiau gimus kūdikiui. Prisiminkite, didžiausios pirmagimio baimės - tai, kad mama ir tėtis jį atstums, o sesę ar brolį mylės labiau, nes svarbiau bus pasirūpinti mažesniuoju, kad vyresnėliui galbūt bus neteisingai griežtesni ar reiklesni... Kalbėkite apie tai, kaip leisite laiką kartu, kaip kartu rūpinsitės mažyliu, kaip didžiuositės vyresnėliu, kaip vaikai vėliau galės drauge žaisti.


Svarbu, kad vaikas patirtų kuo mažiau netekčių. Jeigu planuojate kūdikiui gimus vyresnėlį migdyti kitoje vietoje ar pradėti vesti į lopšelį, darželį, geriau padarykite tai dar prieš gimdymą, kad vaikas spėtų susitaikyti su naujovėmis ir patirtų kuo mažiau įtampos. Jei permainas įgyvendinsite pamažu, bus lengviau ir jums.


Būna, didysis paklūsta tėvams ir gražiai sutinka broliuką, bet pats tampa tarsi nematomas. Kodėl? Kodėl net ir supratingiems tėveliams pasitaiko „primiršti" savo pirmagimį ir jo poreikius?


Įtampą patiria ir tėvai, todėl dažnai jiems sunku viską šaltai ir logiškai „sudėlioti". Nuvargę tylomis džiaugiasi, kad vaikas „nelenda į akis", nereikalauja dėmesio, kad atsirado galimybė pailsėti. Taip tarsi patvirtinama, kad pirmas vaikas rūpi mažiau.


Dažniausiai „nukarūnuotas karalius" kovoja, kad susigrąžintų prarastą padėtį, o nutyla ir tampa „nematomas" tada, jei jam griežtai draudžiama rodyti neigiamus jausmus ar reikšti reikalavimus. Nepritariu tokiam tėvų požiūriui, nes užslopinti jausmai vis tiek prasiveržia, tik jau kitaip, gal netgi vėliau, paauglystėje. Kiek galite kalbinkite tokį tylenį, skatinkite išsakyti ne tik tai, ką norėtumėte girdėti, bet ir tai, ką iš tiesų jaučia. Išgirstas ir suprastas nekaups nuoskaudų, neteisybės jausmo ir bus šiltesnis tiek tėvams, tiek ir naujam šeimos nariui.


Kuo gresia toks tėvų „užmaršumas"? Kaip pirmagimis gali reaguoti?


Sunku įsivaizduoti visiškai atsiribojusį, tik pačiam sau reikalingą žmogų. Dažniausiai mes esame susiję su tais, nuo kurių priklausome, ar su tais, kurie priklauso nuo mūsų. Pirmaisiais mėnesiais po gimimo mama rūpindamasi kūdikiu, jo priežiūra ugdo jo saugumo, pasitikėjimo pasauliu jausmą. Vėliau labai svarbūs tampa ir santykiai su tėčiu, kitais šeimos nariais. Vaikui formuojasi poreikis priklausyti šeimai ir surasti savo vietą. Jis kartoja savo poelgius, kurie teikia jausmą, kad ją turi, ir atsisako tokių, kurių padarinys - atstūmimas ir atskirtis. Jausdamasis, kad yra šeimos dalis, vaikas išgyvena bendrumą su kitais jos nariais. Bendrumo jausmas labai svarbus kiekvienam žmogui. Žmogus, kuris jaučiasi esąs gerbiamas, „savo vietoje", priklausantis savo aplinkai (ne svetimas), labiau pasitiki savimi, yra drąsus, nebijo saviraiškos, gerbia save ir laikosi toje aplinkoje galiojančių moralinių, etikos taisyklių.


Nevertinamas, nuolat kritikuojamas, neįtinkantis, „nudrąsintas" ar atstumiamas vaikas netenka vilties tapti gana geras, kad priklausytų šeimai, gautų tėvų dėmesio, kad jiems būtų ne vis vien, kaip ir kuo gyvena. Tada visa tai gauna blogais poelgiais. Jam geriau, kai tėvai labai bara, negu iš viso nepastebi. Barnis yra labai stiprus emocinis ryšys, tik neigiamas, o čia dar prisideda saldus keršto pojūtis... Aišku, vėliau vaikas vėl jaučiasi blogai, bet tuokart palengvėja.

Yra vaikų, kuriems patinka, kai suaugusieji juos palieka ramybėje. Tada gali veikti tai, ką nori, yra mažiau kontroliuojami, jaučiasi savarankiškesni. Tačiau riba, už kurios laukia vienišumas, - čia pat. Ją peržengęs vaikas pyksta, nekenčia, kerštauja, kartais tampa „blogiukas", gali tarsi sumažėti ir pradėti elgtis kaip kūdikis, pvz., nebeiti į tualetą, pats nebepavalgyti, nebeužmigti ir pan. Todėl stebėkite, klausinėkite, įgykite pasitikėjimą leisdami išsakyti ir neigiamus jausmus, parodykite, kad esate supratingi. Į vaiko pyktį galite atsakyti: „Taip, suprantu tave, nelengva su tais kūdikiais, bet vėliau bus geriau, galėsite kartu žaisti." Į vyresnėlio „sumažėjimą" galite reguoti paimdami jį ant rankų ir pasupdami kaip kūdikį, o į neapykantą - išklausdami, dėl ko konkrečiai jam dabar atrodo, kad yra nekenčiamas. Į blogą elgesį reaguokite paklausdami: „Ar už tavo elgesio slepiasi koks nors pyktis?" Ir visiems bus lengviau.


Jeigu mama sėkmingai tvarkosi su savo užduotimis ir vyresnysis vaikas jaučiasi vertinamas, jis stengsis pasinaudoti savo, kaip vyresnėlio padėtimi, tapdamas mažylio gynėju ir pagalbininku.


Jeigu vaikas sako, kad jam negerai, jaučiasi nemylimas, vienišas, palikite mažesnįjį seneliams ir leiskite vyresnėliui pasimėgauti akimirkomis, kai tėvai (arba tik mama ar tėtis) yra tik jo.
Jeigu vaikas sako, kad jam negerai, jaučiasi nemylimas, vienišas, palikite mažesnįjį seneliams ir leiskite vyresnėliui pasimėgauti akimirkomis, kai tėvai (arba tik mama ar tėtis) yra tik jo.
Shutterstock nuotr.


Kokio amžiaus vaikas skaudžiausiai reaguoja į tai, kad yra tarsi nustumiamas į antrą planą?


Iki 3 m. vaikas yra labai savininkiškas, todėl jam dar sunku dalytis tiek žaislais, tiek tėvais. O jeigu vaikų amžiaus skirtumas - penkeri metai, vyresnysis šiek tiek mažiau konkuruoja, ne tiek lygina save su sese ar broliu. Mokyklinukui labiau rūpi draugai, mokslai, naujas pasaulis mokykloje, todėl dėl sumažėjusio tėvų dėmesio ne tiek ir išgyvena.


Ar kalnas naujų žaislų ir įvairiausių žaidimų gali atstoti tėvų dėmesio stoką? 


Džiaugsmas gavus dovaną trunka trumpai ir vienišumo jausmas, nuoskaudos grįžta. Gimus kūdikiui tėvai ne tik norėdami palengvinti savo rūpesčių naštą, bet ir neva dėl jo gerovės (vaikas geriau galės išsimiegoti, seneliai galės skirti daugiau dėmesio ir pan.), labai dažnai vyresnį vaiką nuveža pas senelius. Kaip vaiką veikia tokia „tremtis"?

Tai priklauso nuo to, ką vaikas jau jautė prieš vežamas pas senelius. Tas, kuris namuose iki tol jautėsi vienišas, atstumtas, buvo mažai įtrauktas į bendrus darbus ir pramogas, dažnai paliekamas vienas pats, greičiausiai dar kartą pagalvos: „Namie esu nereikalingas." O jeigu kol gimė broliukas, jautėsi šeimos dalis, juo rūpinosi kartu su visais, gavo tėvų meilės ir dėmesio, tada atostogos pas senelius gali būti kaip poilsis nuo namų rutinos.


Kaip gali atsiliepti vaikystėje patirta arba įsivaizduota tėvų dėmesio stoka, atstūmimo pojūtis suaugusiam žmogui?


Gali užaugti žmogus-auka arba žmogus-budelis, priklauso, koks būdas sulaukti tėvų dėmesio vaikystėje duodavo rezultatų. Žmogus-auka sulaukdavo gailesčio, o žmogus-budelis galėdavo kariauti ir laimėti taip nubaudžiant kitus.


Kaip elgtis tėvams, kad vaikas nesijaustų pamirštas ir nesiguostų senelei esąs tėvelių nemylimas?


Kuo daugiau įtraukite vaiką į bendrą veiklą: kartu tvarkykitės, prižiūrėkite mažylį, ilsėkitės ir žaiskite. Raskite laiko ir galimybių kiekvienas pabūti su vaiku tik dviese, kai mama ar tėtis yra „tik vyresnėlio". Pavyzdžiui, vakare po darbo tėtis gali šiek tiek pasirūpinti mažyliu, o mama skirti laiko pirmagimiui.


Ką daryti, jei tėvai jau padarė klaidų: skyrė visą savo dėmesį tik mažiausiam vaikui? Kaip tas klaidas ištaisyti, jei vyresnėlis jau kurį laiką jaučiasi nereikalingas ir nemylimas?


Pirmiausia paklauskite vaiko, ar iš tiesų taip jaučiasi. Dažnai iš baimės, kad nesužalotų vaiko asmenybės raidos, tėvai stengiasi būti puikūs, o šiam užtenka paprastų tėvų. Ir jeigu vaikas pasakys, kad viskas gerai, žinokite, taip iš tiesų gali būti. Nors trūko laiko su juo pabūti, buvo daug kartų „paliktas sau" arba seneliams.


Jeigu vaikas sako, kad jam negerai, jaučiasi nemylimas, vienišas, palikite mažesnįjį seneliams ir leiskite vyresnėliui pasimėgauti akimirkomis, kai tėvai (arba tik mama ar tėtis) yra tik jo. Gal tėvelis taip pat jaučiasi šiek tiek vienišas, netekęs įprasto mamos dėmesio dalies, kuri atiteko mažyliui? Pasidalykite savo jausmais su vyresnėliu. Jeigu rasite panašumų, tada bendrumo jausmas padidės, o vienišumo sumažės. Tačiau labiausiai vaikas pajaus, kad jums rūpi, jei nuoširdžiai domėsitės, kuo jis gyvena, kokius jausmus patiria. Svarbiausia - ne tai, kiek laiko praleidote kartu su vaiku, bet kaip jis praėjo, kokybė, ar jūsų atžala pajuto, kad yra jums iš tiesų svarbus, rūpi, kad yra gerbiamas ir turi tinkamą vietą šeimoje.


Gimus kūdikiui giminės, draugai ir artimieji ateina jo aplankyti, juo žavisi, giria, atneša dovanų. Pirmagimio tarsi nė nebūtų. Kaip elgtis tėvams?


Jeigu lankytojai nesusipranta atnešti nors menkutės dovanėlės ir vyresniam vaikui, tada būtų mandagu, kad jie bent jau pasiteirautų, kaip jam sekasi dabar, kai turi brolį ar sesę, padrąsintų ar pan. Bet svečių mes nepakeisime ir bus taip, kad vyresnėlis jausis tarsi „už borto". Tada padėtį gali pakeisti tėvai, pakviesdami jį į pokalbį, pagirdami už tai, kaip bendrauja su mažyliu ir jumis šiuo nelengvu šeimai laikotarpiu.

 

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis